Faro, Portugal

Faro, Portugal. A beautiful town on the southern coast of Portugal and capitol of the Algarve region, Faro is a ‘mecca’ for holidays makers from all over Europe.  The Algarve’s capital has a more distinctly Portuguese feel than most resort towns. Many visitors only pass through this underrated city, which is a pity, as it makes for an enjoyable holiday destination on its own.

Faro

The city’s neoclassical Arco da Vila is on the site of an entryway that was essential for the first Moorish divider. The stupendous passage prompts the old town, with its cobbled roads. Close by is Faro Cathedral, worked in the thirteenth century. The Municipal Museum, in a sixteenth century community, shows ancient and middle age antiques, in addition to strict craftsmanship.

Encompassed by fertile fields of trees bearing fruits, olives and the almonds for which the Algarve is well known, Faro is a large town of over 50, 000 inhabitants, the administrative capital of the province, lies in the heart of the Formosa Estuary. Under Moorish rule the vent of Faro was of great significance, but more lately it’s the airport that serves as the point of entry for millions of holidaymakers who flock annually to the south of Portugal.  Although a lot of rush directly through en route to vacation hotels everywhere in the area, Faro itself is well worth a visit or an elongated remain because it retains much of its previous charm, has excellent beaches and offers the comforts and attractions standard of a larger town.

The Moors in Faro

The Moors and Romans left their mark here: the ninth century town walls encircling the center of the town are of Ancient Rome origin and contain ornate Moorish archways, but now serve at encircle a series of Catholic churches and a cathedral. As the last Portuguese province under Muslim rule, the expelling of the Moors from Faro in 1249, and thus the Algarve, marked the end of their rule in the whole nation. Adjacent to a serene sq lined with orange trees and facing the still working Bishop’s Palace, the cathedral, The Se, is in fact built on the site of an old mosque and before a Roman forum.

Its interior comprises a gorgeous tiled chapel, though if tiles which tells a story are particularly attractive, then the Church of Sao Francisco and its glazed friezes of the life of St Francis are extremely merit worthy. Similarly to Evora, Faro additionally boasts the rather macabre attraction of a chapel lined with the bones and skulls of over 1000 monks. Nonetheless, this is not the only interesting characteristic of the Church of Nossa Senhora do Carmo, sometimes called the golden church on account of the extensive variety of stone and gilded décor and artefacts.

In addition intriguing is the section dedicated to the Arab rule of the region from the archaeological museum housed in a sixteenth century convent. Beyond the history of the city, Faro provides well for the shopper with a bustling daily market selling fresh local produce and several stores selling Algarve handicraft and clothing, Nevertheless, the best location for this could undoubtedly be the monthly market where one can find a wide selection of linen and leather goods and pottery. The neighborhood theater hosts a broad program of play, dance and musical performances and in the older power station on the waterside one can come across the Center for Living Science with its intriguing and interactive displays providing amusement for all the family.

In addition, this region can also be a little golfer’s delight with almost 20 golf courses on the shore between Faro and Albufeira.

The Jewish community of Faro had long been a dominant force in the region, with many artisans and merchants contributing heavily to the economy and city development, but this level of prosperity was interrupted in December 1496 by an edict of Manuel I of Portugal, expelling those who did not convert to Christianity. In the place of the Jewish village of Vila Adentro, the convent of Nossa Senhora da Assunção was founded and patronised by Queen Leonor, wife of the king. Almost all the coastal towns and villages of the Algarve were heavily damaged by the tsunami, except Faro, protected by the sandy banks of the Ria Formosa lagoon.

Faro in Time

Faro is a municipality , the southernmost city and seat of the district of the same name, in the Algarve region of southern Portugal.  With a population of 118,000 inhabitants in 2011 (with 64,000 inhabitants in the city proper, making it the biggest city in the Algarve and one of the biggest in Southern Portugal), the municipality covers an area of about 202.57 km 2 (78.21 sq mi).

The Ria Formosa lagoon attracted humans from the Palaeolithic age until the end of prehistory. The first settlements date from the fourth century BC, during the period of Phoenician colonization of the western Mediterranean.  At the time, the area was known as Ossonoba, and was the most important urban centre of southern Portugal and commercial port for agricultural products, fish, and minerals.

Between the second and eighth centuries, the city was under the domain of the Romans, then the Byzantines, and later Visigoths, before being conquered by the Moors in 713. From the third century onwards and during the Visigothic period, it was the site of an Episcopal see, the Ancient Diocese of Ossonoba (306-688). The Byzantine presence has endured in the city walls towers that were built during the Byzantine period.With the advent of Moorish rule in the eighth century, Ossonoba retained its status as the most important town in the southwest corner of the Iberian Peninsula.

In the 9th century, it became the capital of a short-lived princedom and was fortified with a ring of defensive walls. At this time, in the 10th century, the name Santa Maria began to be used instead of Ossonoba. By the 11th century, the town was known as Santa Maria Ibn Harun. During the Second Crusade soon after the Anglo-Norman forces took Lisbon in 1147 a detachment of this group sacked Faro on their way to the Holy Land. Again in 1217 during the Fifth Crusade a Frisian fleet of Crusaders on their way to Acre, sacked an burned the city.

During the 500 years of Moorish rule, some Jewish residents of Faro made written copies of the Old Testament. One of Faros historical names in Arabic is ʼUḫšūnubaḧ. The Moors were defeated and expelled in 1249 by the forces of the Portuguese King Afonso III. With the decline of the importance of the city of Silves (which was made the regional bishopric as Diocese of Silves shortly during and properly after the Reconquista), Faro took over the role of administration of the Algarve area.

Portuguese Kingdom EditFormer district civil governments palaceView of Faro from its cathedralEstói Palace with its mixture of Renaissance and Baroque stylesAfter Portuguese independence in 1143, Afonso Henriques and his successors began an expansion into the southern Iberian territory occupied by the Moors.

Faro, Algarve, Portugal

Adjoining a peaceful sq fixed with orange trees and confronting the actually working Bishop’s Palace, the basilica, The Se, is truth be told based on the site of an old mosque and before a Roman gathering. Its inside includes a perfect tiled sanctuary, however on the off chance that tiles which recounts a story are especially alluring, the Church of Sao Francisco and its coated friezes of the existence of St Francis are very legitimacy commendable. Also to Evora, Faro moreover brags the somewhat ghastly fascination a church fixed with the bones and skulls of more than 1000 priests. Regardless, this isn’t the solitary fascinating quality of the Church of Nossa Senhora do Carmo, here and there called the brilliant church because of the broad assortment of stone and overlaid dé, cor and curios.

Moreover captivating is the part committed to the Arab rule of the district from the archeological gallery housed in a sixteenth century community. Past the historical backdrop of the city, Faro gives well to the customer with a clamoring day by day market selling new neighborhood produce and a few stores selling Algarve craftsmanship and dress, Nevertheless, the best area for this could without a doubt be the month to month market where one can track down a wide determination of material and calfskin products and ceramics. The local venue has an expansive program of play, dance and melodic exhibitions and in the more seasoned force station on the waterside one can go over the Center for Living Science with its captivating and intelligent showcases giving delight to all the family.

Likewise, this district can likewise be a little golf player’s pleasure with right around 20 fairways on the shore among Faro and Albufeira. The Jewish people group of Faro had for some time been a predominant power in the locale, with numerous craftsmans and shippers contributing intensely to the economy and city improvement, however this degree of flourishing was hindered in December 1496 by a declaration of Manuel I of Portugal, removing the individuals who didn’t change over to Christianity. In the spot of the Jewish town of Vila Adentro, the religious community of Nossa Senhora da Assunção was established and disparaged by Queen Leonor, spouse of the ruler.

Practically every one of the seaside towns and towns of the Algarve were vigorously harmed by the tidal wave, aside from Faro, ensured by the sandy banks of the Ria Formosa tidal pond. Faro is a region , the southernmost city and seat of the region of a similar name, in the Algarve area of southern Portugal. With a populace of 118,000 occupants in 2011 (with 64,000 occupants in the city appropriate, making it the greatest city in the Algarve and one of the greatest in Southern Portugal), the region covers a zone of about 202.57 km 2 (78.21 sq mi). The Ria Formosa tidal pond pulled in people from the Paleolithic age until the finish of ancient times.

The Phoenicians in Portugal

The primary settlements date from the fourth century BC, during the time of Phoenician colonization of the western Mediterranean. At that point, the region was known as Ossonoba, and was the main metropolitan focus of southern Portugal and business port for agrarian items, fish, and minerals. Between the second and eighth hundreds of years, the city was under the area of the Romans, at that point the Byzantines, and later Visigoths, prior to being vanquished by the Moors in 713.

From the third century onwards and during the Visigothic time frame, it was the site of an Episcopal see, the Ancient Diocese of Ossonoba (306-688). The Byzantine presence has suffered in the city dividers towers that were worked during the Byzantine period.  With the approach of Moorish standard in the eighth century, Ossonoba held its status as the main town in the southwest corner of the Iberian Peninsula. In the ninth century, it turned into the capital of a brief princedom and was sustained with a ring of protective dividers. Right now, in the tenth century, the name Santa Maria started to be utilized rather than Ossonoba. By the eleventh century, the town was known as Santa Maria Ibn Harun. During the Second Crusade not long after the Anglo-Norman powers took Lisbon in 1147 a unit of this gathering terminated Faro on their way to the Holy Land.

Again in 1217 during the Fifth Crusade a Frisian armada of Crusaders on their approach to Acre, sacked a consumed the city. During the 500 years of Moorish standard, some Jewish occupants of Faro made composed duplicates of the Old Testament. One of Faros authentic names in Arabic is ʼUḫšūnubaḧ.

Following the conquest by D. Afonso III, in 1249, the Portuguese referred to the town as Santa Maria de Faaron or Santa Maria de Faaram.  In the following years, the town became prosperous, due to its secure port and exploitation of salt. Consequently, by the beginning of the Portuguese Age of Discovery, the town was well positioned to become a leading commercial centre. In the 14th century, the Jewish community began to grow in importance. In 1487, Samuel Gacon began printing the Pentateuco in Hebrew, the first book printed in Portugal.

The Jewish community of Faro had long been a dominant force in the region, with many artisans and merchants contributing heavily to the economy and city development, but this level of prosperity was interrupted in December 1496 by an edict of Manuel I of Portugal, expelling those who did not convert to Christianity. As a result, officially, Jews no longer remained in Portugal.

In the place of the Jewish village of Vila Adentro, the convent of Nossa Senhora da Assunção was founded and patronised by Queen Leonor, wife of the king.  Manuel I promoted the development and expansion of the city; 1499 had the construction of a hospital, the Church of Espírito Santo (or Church of the Misericórdia), a customshouse, and a slaughterhouse, all near the shoreline.

By 1540, John III of Portugal had elevated Faro to the status of city, then in 1577, the bishopric of the Algarve was transferred from Silves, which retains a co-cathedral, to the present Diocese of Faro.In 1596, the city was sacked by English privateers led by Robert Devereux, 2nd Earl of Essex. The resultant fires damaged the walls, churches, and other buildings. At the same time, English troops seized the library of the Bishop of Faro, then Fernando Martins de Mascarenhas, which eventually became part of the collection of the University of Oxfords Bodleian Library. Among the looted books was the first printed book in Portugal: a Torah in local Hebrew (Judeo-Español), printed by Samuel Gacon at his workshop in Faro.

Throughout the 17th and 18th centuries, the city was expanded, with a series of walls during the period of the Restoration Wars (1640-1668), encompassing the semicircular front to the Ria Formosa.

The western city of Lagos had become the capital of the historical province of Algarve in 1577, but this all changed with the 1755 Lisbon earthquake. It affected many settlements across the Algarve, including Faro, which suffered damage to churches, convents (specifically the Convent of São Francisco and Convent of Santa Clara), and the episcopal palace, in addition to the walls, castle towers and bulwarks, barracks, guardhouses, warehouses, customshouses, and prison.

Much of the greater devastation across the coastal and lowland regions was caused by a tsunami, which dismantled fortresses and razed homes. Almost all the coastal towns and villages of the Algarve were heavily damaged by the tsunami, except Faro, protected by the sandy banks of the Ria Formosa lagoon. With the capital Lagos devastated, Faro became the administrative seat of the region the following year, 1756.

[footer01]Faro, Algarve, Portugal - A beautiful city rich in culture and history.more

Im Inneren befindet sich eine wunderschöne gekachelte Kapelle. Wenn jedoch Kacheln, die eine Geschichte erzählen, besonders attraktiv sind, dann sind die Kirche von Sao Francisco und ihre glasierten Friese über das Leben des Heiligen Franziskus äußerst verdienstvoll. Ähnlich wie Evora bietet Faro zusätzlich den eher makabren Reiz einer Kapelle, die von den Knochen und Schädeln von über 1000 Mönchen gesäumt ist. Dies ist jedoch nicht das einzige interessante Merkmal der Kirche Nossa Senhora do Carmo, die aufgrund der großen Vielfalt an steinernem und vergoldetem Dekor und Artefakten manchmal als goldene Kirche bezeichnet wird.

Interessant ist auch der Abschnitt des archäologischen Museums, das in einem Kloster aus dem 16. Jahrhundert untergebracht ist, das der arabischen Herrschaft der Region gewidmet ist. Über die Geschichte der Stadt hinaus bietet Faro dem Käufer mit einem geschäftigen täglichen Markt mit frischen lokalen Produkten und mehreren Geschäften, die Kunsthandwerk und Kleidung der Algarve verkaufen, gute Dienste. Dennoch könnte der beste Ort dafür zweifellos der monatliche Markt sein, auf dem man eine große Auswahl finden kann Auswahl an Leinen- und Lederwaren und Keramik. Das Nachbarschaftstheater bietet ein breites Programm an Schauspiel-, Tanz- und Musikdarbietungen und im älteren Kraftwerk am Wasser findet man das Center for Living Science mit seinen spannenden und interaktiven Darbietungen für die ganze Familie.

Darüber hinaus kann diese Region mit fast 20 Golfplätzen am Ufer zwischen Faro und Albufeira auch ein kleiner Golfer-Enthusiasmus sein.

Die jüdische Gemeinde von Faro war lange Zeit eine dominierende Kraft in der Region, mit vielen Handwerkern und Kaufleuten, die stark zur Wirtschaft und Stadtentwicklung beitrugen, aber dieser Wohlstand wurde im Dezember 1496 durch ein Edikt von Manuel I die nicht zum Christentum konvertierten. Anstelle des jüdischen Dorfes Vila Adentro wurde das Kloster Nossa Senhora da Assunção gegründet und von Königin Leonor, der Gemahlin des Königs, gefördert. Fast alle Küstenstädte und -dörfer der Algarve wurden durch den Tsunami schwer beschädigt, mit Ausnahme von Faro, das von den sandigen Ufern der Lagune Ria Formosa geschützt wird.

Faro in der Zeit

Faro ist eine Gemeinde, die südlichste Stadt und Sitz des gleichnamigen Distrikts, in der Region Algarve im Süden Portugals. Mit einer Bevölkerung von 118.000 Einwohnern im Jahr 2011 (mit 64.000 Einwohnern in der eigentlichen Stadt ist sie die größte Stadt an der Algarve und eine der größten in Südportugal) umfasst die Gemeinde eine Fläche von etwa 202,57 km 2 (78,21 Quadratmeilen). .

Die Lagune Ria Formosa zog Menschen von der Altsteinzeit bis zum Ende der Vorgeschichte an. Die ersten Siedlungen stammen aus dem vierten Jahrhundert v. Chr. Während der phönizischen Kolonisation des westlichen Mittelmeers. Zu dieser Zeit war das Gebiet als Ossonoba bekannt und war das wichtigste städtische Zentrum Südportugals und Handelshafen für landwirtschaftliche Produkte, Fisch und Mineralien.

Zwischen dem zweiten und achten Jahrhundert war die Stadt im Besitz der Römer, dann der Byzantiner und später der Westgoten, bevor sie 713 von den Mauren erobert wurde. Ab dem dritten Jahrhundert und während der Westgotenzeit war sie der Ort der ein Bischofssitz, die antike Diözese Ossonoba (306-688). Die byzantinische Präsenz hat sich in den Türmen der Stadtmauern, die während der byzantinischen Zeit errichtet wurden, aufrechterhalten. Mit dem Aufkommen der maurischen Herrschaft im 8. Jahrhundert behielt Ossonoba seinen Status als wichtigste Stadt in der südwestlichen Ecke der Iberischen Halbinsel.

Im 9. Jahrhundert wurde es Hauptstadt eines kurzlebigen Fürstentums und wurde mit einem Ring von Wehrmauern befestigt. Zu dieser Zeit, im 10. Jahrhundert, wurde der Name Santa Maria anstelle von Ossonoba verwendet. Im 11. Jahrhundert war die Stadt als Santa Maria Ibn Harun bekannt. Während des Zweiten Kreuzzugs, kurz nachdem die anglo-normannischen Truppen 1147 Lissabon eingenommen hatten, plünderte eine Abteilung dieser Gruppe Faro auf dem Weg ins Heilige Land. Während des fünften Kreuzzugs im Jahr 1217 plünderte eine friesische Flotte von Kreuzfahrern auf ihrem Weg nach Akko die Stadt und brannte sie nieder.

Während der 500-jährigen maurischen Herrschaft machten einige jüdische Einwohner von Faro schriftliche Abschriften des Alten Testaments. Einer der historischen Namen von Faros auf Arabisch ist ʼUḫšūnubaḧ. Die Mauren wurden 1249 von den Truppen des portugiesischen Königs Afonso III. besiegt und vertrieben. Mit dem Bedeutungsverlust der Stadt Silves (die kurz während und richtig nach der Reconquista zum Regionalbistum als Diözese von Silves erhoben wurde) übernahm Faro die Rolle der Verwaltung des Algarve-Gebiets.

Portugiesisches Königreich Bearbeiten Ehemaliger BezirkspalastBlick auf Faro von der Kathedrale Estói-Palast mit seiner Mischung aus Renaissance und Barock Nach der portugiesischen Unabhängigkeit im Jahr 1143 begannen Afonso Henriques und seine Nachfolger mit der Expansion in das von den Mauren besetzte südliche iberische Territorium.

Faro, Algarve, Portugal

Angrenzend an einen friedlichen Platz mit Orangenbäumen und gegenüber dem tatsächlich funktionierenden Bischofspalast befindet sich die Basilika The Se, die auf dem Gelände einer alten Moschee und vor einer römischen Versammlung basiert. Im Inneren befindet sich ein perfekt gekacheltes Heiligtum, aber für den Fall, dass Kacheln, die eine Geschichte erzählen, besonders verlockend sind, sind die Kirche von Sao Francisco und ihre beschichteten Friese über die Existenz des Heiligen Franziskus sehr lobenswert. Auch gegenüber Evora prahlt Faro außerdem mit der etwas grässlichen Faszination einer Kirche, die mit den Knochen und Schädeln von mehr als 1000 Priestern befestigt ist. Unabhängig davon ist dies nicht die einsame faszinierende Eigenschaft der Kirche Nossa Senhora do Carmo, die hier und da wegen der breiten Auswahl an Steinen und übereinandergelegten Dekorationen und Kuriositäten die brillante Kirche genannt wird.

Beeindruckend ist auch der Teil, der der arabischen Herrschaft des Bezirks von der archäologischen Galerie in einer Gemeinde aus dem 16. Jahrhundert verpflichtet ist. Vor der historischen Kulisse der Stadt bietet Faro seinen Kunden mit einem geschäftigen Tag für Tag einen Markt, auf dem neue Produkte aus der Nachbarschaft verkauft werden, und einigen Geschäften, die Kunsthandwerk und Kleidung der Algarve verkaufen Monatsmarkt, auf dem man eine breite Auswahl an Material- und Kalbslederprodukten und Keramiken aufspüren kann. Die örtliche Spielstätte bietet ein umfangreiches Programm an Schauspiel-, Tanz- und Melodieausstellungen und in der erfahreneren Kraftstation am Wasser kann man über das Center for Living Science mit seinen faszinierenden und intelligenten Vitrinen gehen, die die ganze Familie begeistern.

Ebenso kann dieser Stadtteil mit rund 20 Fairways am Ufer zwischen Faro und Albufeira ebenfalls ein kleines Golfervergnügen sein. Die jüdische Volksgruppe von Faro war seit einiger Zeit eine vorherrschende Macht in der Gegend, mit zahlreichen Handwerkern und Verladern, die intensiv zur Wirtschaft und zur Verbesserung der Stadt beitrugen, aber dieser Grad der Blüte wurde im Dezember 1496 durch eine Erklärung von Manuel I. von Portugal verhindert , die Personen entfernen, die nicht zum Christentum übergetreten sind. An der Stelle der jüdischen Stadt Vila Adentro wurde die Religionsgemeinschaft Nossa Senhora da Assunção gegründet und von Königin Leonor, der Gattin des Herrschers, verunglimpft.

Fast alle Küstenstädte und Städte der Algarve wurden von der Flutwelle stark beschädigt, mit Ausnahme von Faro, die durch die sandigen Ufer des Gezeitenteichs Ria Formosa gewährleistet wurde. Faro ist eine Region, die südlichste Stadt und Sitz der gleichnamigen Region in der Algarve im Süden Portugals. Mit einer Bevölkerung von 118.000 Einwohnern im Jahr 2011 (mit 64.000 Einwohnern in der Stadt angemessen, was sie zur größten Stadt an der Algarve und zu einer der größten in Südportugal macht), umfasst die Region eine Zone von etwa 202,57 km 2 (78,21 Quadratmeilen). . Der Gezeitenteich Ria Formosa zog Menschen von der Altsteinzeit bis zum Ende der Antike an.

Die Phönizier in Portugal

Die ersten Siedlungen stammen aus dem 4. Jahrhundert v. Chr. Während der phönizischen Kolonisation des westlichen Mittelmeers. Zu diesem Zeitpunkt war die Region als Ossonoba bekannt und war der wichtigste Ballungsraum Südportugals und Handelshafen für Agrarprodukte, Fisch und Mineralien. Zwischen dem zweiten und achten Jahrhundert befand sich die Stadt im Gebiet der Römer, zu diesem Zeitpunkt der Byzantiner und später der Westgoten, bevor sie 713 von den Mauren besiegt wurde.

Ab dem dritten Jahrhundert und während der westgotischen Zeit war es der Sitz eines Bischofssitzes, der antiken Diözese Ossonoba (306-688). Die byzantinische Präsenz hat in den Stadtteilertürmen gelitten, die während der byzantinischen Zeit bearbeitet wurden. Mit der Annäherung an den maurischen Standard im 8. Jahrhundert behielt Ossonoba seinen Status als Hauptstadt in der südwestlichen Ecke der Iberischen Halbinsel. Im neunten Jahrhundert wurde sie zur Hauptstadt eines kurzen Fürstentums und wurde von einem Ring schützender Trennwände getragen. Gerade jetzt, im 10. Jahrhundert, wurde der Name Santa Maria anstelle von Ossonoba verwendet. Im elften Jahrhundert war die Stadt als Santa Maria Ibn Harun bekannt. Während des Zweiten Kreuzzugs, nicht lange nachdem die anglo-normannischen Mächte 1147 Lissabon eingenommen hatten, beendete eine Einheit dieser Versammlung Faro auf ihrem Weg ins Heilige Land.

Während des Fünften Kreuzzugs im Jahr 1217 wurde die Stadt erneut von einer friesischen Armada von Kreuzfahrern geplündert, die sich Akkon näherte. Während der 500 Jahre des maurischen Standards machten einige jüdische Bewohner von Faro komponierte Duplikate des Alten Testaments. Einer der authentischen Namen von Faros auf Arabisch ist ʼUḫšūnubaḧ.

Nach der Eroberung durch D. Afonso III. im Jahr 1249 bezeichneten die Portugiesen die Stadt als Santa Maria de Faaron oder Santa Maria de Faaram. In den folgenden Jahren wurde die Stadt dank ihres sicheren Hafens und der Salzgewinnung wohlhabend. Folglich war die Stadt zu Beginn des portugiesischen Zeitalters der Entdeckungen gut positioniert, um ein führendes Handelszentrum zu werden. Im 14. Jahrhundert begann die jüdische Gemeinde an Bedeutung zu gewinnen. 1487 begann Samuel Gacon mit dem Druck des Pentateuco auf Hebräisch, dem ersten in Portugal gedruckten Buch.

Die jüdische Gemeinde von Faro war lange Zeit eine dominierende Kraft in der Region, mit vielen Handwerkern und Kaufleuten, die stark zur Wirtschaft und Stadtentwicklung beitrugen, aber dieser Wohlstand wurde im Dezember 1496 durch ein Edikt von Manuel I die nicht zum Christentum konvertierten. Infolgedessen blieben die Juden offiziell nicht mehr in Portugal.

Anstelle des jüdischen Dorfes Vila Adentro wurde das Kloster Nossa Senhora da Assunção gegründet und von Königin Leonor, der Gemahlin des Königs, gefördert. Manuel I. förderte den Auf- und Ausbau der Stadt; 1499 ließ man ein Krankenhaus, die Kirche Espírito Santo (oder Kirche der Misericórdia), ein Zollhaus und einen Schlachthof bauen, alle in der Nähe der Küste.

1540 erhob Johannes III von englischen Freibeutern entlassen, angeführt von Robert Devereux, 2. Earl of Essex. Die daraus resultierenden Brände beschädigten die Wände, Kirchen und andere Gebäude. Zur gleichen Zeit beschlagnahmten englische Truppen die Bibliothek des Bischofs von Faro, dann Fernando Martins de Mascarenhas, die schließlich Teil der Sammlung der Bodleian Library der Universität Oxford wurde. Unter den geraubten Büchern befand sich das erste gedruckte Buch in Portugal: eine Tora in lokalem Hebräisch (Judeo-Español), gedruckt von Samuel Gacon in seiner Werkstatt in Faro.

Im Laufe des 17. und 18. Jahrhunderts wurde die Stadt während der Restaurationskriege (1640-1668) mit einer Reihe von Mauern erweitert, die die halbrunde Front zur Ria Formosa umfassten.

Die westliche Stadt Lagos war 1577 zur Hauptstadt der historischen Provinz Algarve geworden, aber dies änderte sich mit dem Erdbeben von Lissabon 1755. Es betraf viele Siedlungen an der Algarve, darunter Faro, das Schäden an Kirchen, Klöstern (insbesondere dem Kloster São Francisco und dem Kloster Santa Clara) und dem Bischofspalast sowie den Mauern, Burgtürmen und Bollwerken, Kasernen, Wachhäuser, Lagerhäuser, Zollhäuser und Gefängnisse.

Ein Großteil der größeren Zerstörungen in den Küsten- und Tieflandregionen wurde durch einen Tsunami verursacht, der Festungen zerstörte und Häuser dem Erdboden gleichmachte. Fast alle Küstenstädte und -dörfer der Algarve wurden durch den Tsunami schwer beschädigt, mit Ausnahme von Faro, das von den sandigen Ufern der Lagune Ria Formosa geschützt wird. Nachdem die Hauptstadt Lagos verwüstet war, wurde Faro im folgenden Jahr, 1756, Verwaltungssitz der Region.

[footer01]

 Faro, Algarve, Portugal - A beautiful city rich in culture and history.more

Son intérieur comprend une magnifique chapelle carrelée, mais si les carreaux qui racontent une histoire sont particulièrement attrayants, alors l’église de Sao Francisco et ses frises émaillées de la vie de saint François sont extrêmement dignes de mérite. À l’instar d’Evora, Faro possède également l’attrait plutôt macabre d’une chapelle bordée d’ossements et de crânes de plus de 1000 moines. Néanmoins, ce n’est pas la seule caractéristique intéressante de l’église de Nossa Senhora do Carmo, parfois appelée l’église dorée en raison de la grande variété de décors et d’objets en pierre et dorés.

En outre intriguante est la section consacrée à la domination arabe de la région du musée archéologique logé dans un couvent du XVIe siècle. Au-delà de l’histoire de la ville, Faro offre au client un marché quotidien animé vendant des produits locaux frais et plusieurs magasins vendant de l’artisanat et des vêtements de l’Algarve. Néanmoins, le meilleur emplacement pour cela pourrait sans aucun doute être le marché mensuel où l’on peut trouver un large sélection de linge et maroquinerie et poterie. Le théâtre de quartier accueille un large programme de pièces de théâtre, de danse et de spectacles musicaux et dans l’ancienne centrale électrique au bord de l’eau, on peut rencontrer le Center for Living Science avec ses expositions intrigantes et interactives qui divertissent toute la famille.

De plus, cette région peut aussi faire le bonheur des petits golfeurs avec près de 20 terrains de golf sur le rivage entre Faro et Albufeira.

La communauté juive de Faro était depuis longtemps une force dominante dans la région, avec de nombreux artisans et marchands contribuant fortement à l’économie et au développement de la ville, mais ce niveau de prospérité a été interrompu en décembre 1496 par un édit de Manuel Ier du Portugal, expulsant ceux qui ne s’est pas converti au christianisme. A la place du village juif de Vila Adentro, le couvent de Nossa Senhora da Assunção a été fondé et patronné par la reine Leonor, épouse du roi. Presque toutes les villes et villages côtiers de l’Algarve ont été lourdement endommagés par le tsunami, à l’exception de Faro, protégée par les rives sablonneuses de la lagune de Ria Formosa.

Faro dans le temps

Faro est une municipalité , la ville la plus méridionale et le siège du district du même nom, dans la région de l’Algarve au sud du Portugal. Avec une population de 118 000 habitants en 2011 (avec 64 000 habitants dans la ville proprement dite, ce qui en fait la plus grande ville de l’Algarve et l’une des plus grandes du sud du Portugal), la municipalité couvre une superficie d’environ 202,57 km 2 (78,21 milles carrés) .

La lagune de Ria Formosa a attiré l’homme depuis le paléolithique jusqu’à la fin de la préhistoire. Les premiers peuplements datent du IVe siècle avant JC, à l’époque de la colonisation phénicienne de la Méditerranée occidentale. À l’époque, la région était connue sous le nom d’Ossonoba et était le centre urbain le plus important du sud du Portugal et un port commercial pour les produits agricoles, le poisson et les minéraux.

Entre le IIe et le VIIIe siècle, la ville fut sous le domaine des Romains, puis des Byzantins, et plus tard des Wisigoths, avant d’être conquise par les Maures en 713. A partir du IIIe siècle et à l’époque wisigothique, elle fut le siège de un siège épiscopal, l’ancien diocèse d’Ossonoba (306-688). La présence byzantine s’est maintenue dans les tours des murs de la ville qui ont été construites pendant la période byzantine. Avec l’avènement de la domination maure au VIIIe siècle, Ossonoba a conservé son statut de ville la plus importante du sud-ouest de la péninsule ibérique.

Au IXe siècle, elle devint la capitale d’une principauté éphémère et fut fortifiée d’un anneau de murailles défensives. A cette époque, au 10ème siècle, le nom de Santa Maria a commencé à être utilisé à la place d’Ossonoba. Au 11ème siècle, la ville était connue sous le nom de Santa Maria Ibn Harun. Au cours de la deuxième croisade, peu après la prise de Lisbonne par les forces anglo-normandes en 1147, un détachement de ce groupe a renvoyé Faro en route vers la Terre Sainte. De nouveau en 1217 pendant la Cinquième Croisade, une flotte de croisés frisonnes en route pour Acre, a saccagé et incendié la ville.

Pendant les 500 ans de domination maure, certains résidents juifs de Faro ont fait des copies écrites de l’Ancien Testament. L’un des noms historiques de Faros en arabe est ʼUḫšūnubaḧ. Les Maures ont été vaincus et expulsés en 1249 par les forces du roi portugais Afonso III. Avec le déclin de l’importance de la ville de Silves (qui devint l’évêché régional en tant que diocèse de Silves peu de temps pendant et après la Reconquista), Faro assuma le rôle d’administration de la région de l’Algarve.

Royaume portugais ModifierAncien palais des gouvernements civils du districtVue de Faro depuis sa cathédralePalais Estói avec son mélange de styles Renaissance et baroqueAprès l’indépendance du Portugal en 1143, Afonso Henriques et ses successeurs ont commencé une expansion dans le sud du territoire ibérique occupé par les Maures.

Faro, Algarve, Portugal

Attenante à une place paisible plantée d’orangers et faisant face au palais épiscopal en activité, la basilique, The Se, est à vrai dire basée sur le site d’une ancienne mosquée et avant un rassemblement romain. Son intérieur comprend un sanctuaire carrelé parfait, mais si les carreaux qui racontent une histoire sont particulièrement séduisants, l’église de Sao Francisco et ses frises enduites de l’existence de Saint François sont très légitimes. Toujours à Evora, Faro se vante d’ailleurs de la fascination quelque peu épouvantable d’une église fixée avec les ossements et les crânes de plus de 1000 prêtres. Quoi qu’il en soit, ce n’est pas la qualité fascinante solitaire de l’église de Nossa Senhora do Carmo, ici et là appelée la brillante église en raison du large assortiment de pierres et de dé, cor et bibelots superposés.

De plus captivante est la partie consacrée à la domination arabe du district de la galerie archéologique logée dans une communauté du XVIe siècle. Au-delà du contexte historique de la ville, Faro donne bien au client avec un marché criant jour après jour vendant de nouveaux produits du quartier et quelques magasins vendant de l’artisanat et des vêtements de l’Algarve. Néanmoins, le meilleur endroit pour cela pourrait sans aucun doute être le mois de marché d’un mois où l’on peut traquer une large détermination de matériaux et produits en cuir de veau et céramique. Le lieu local propose un vaste programme d’expositions de jeux, de danse et de mélodies et dans la station de force plus aguerrie au bord de l’eau, on peut visiter le Center for Living Science avec ses vitrines captivantes et intelligentes qui raviront toute la famille.

De même, ce quartier peut également être le plaisir d’un petit joueur de golf avec une vingtaine de fairways sur le rivage entre Faro et Albufeira. Le groupe juif de Faro était depuis un certain temps une puissance prédominante dans la région, avec de nombreux artisans et expéditeurs contribuant intensément à l’économie et à l’amélioration de la ville, mais ce degré d’épanouissement a été entravé en décembre 1496 par une déclaration de Manuel Ier du Portugal. , en supprimant les individus qui ne sont pas passés au christianisme. À l’endroit de la ville juive de Vila Adentro, la communauté religieuse de Nossa Senhora da Assunção a été établie et dénigrée par la reine Leonor, épouse du souverain.

Pratiquement toutes les villes et villages balnéaires de l’Algarve ont été durement touchés par le raz de marée, à l’exception de Faro, assuré par les rives sablonneuses de l’étang de marée de Ria Formosa. Faro est une région, la ville la plus méridionale et le siège de la région du même nom, dans la région de l’Algarve au sud du Portugal. Avec une population de 118 000 occupants en 2011 (avec 64 000 occupants dans la ville appropriée, ce qui en fait la plus grande ville de l’Algarve et l’une des plus grandes du sud du Portugal), la région couvre une zone d’environ 202,57 km 2 (78,21 milles carrés) . L’étang de marée de Ria Formosa a attiré des gens depuis l’âge paléolithique jusqu’à la fin des temps anciens.

Les Phéniciens au Portugal

Les implantations primaires datent du IVe siècle av. J.-C., à l’époque de la colonisation phénicienne de la Méditerranée occidentale. À cette époque, la région était connue sous le nom d’Ossonoba et était le principal centre métropolitain du sud du Portugal et un port d’affaires pour les produits agraires, le poisson et les minéraux. Entre le deuxième et le huitième siècle, la ville était sous le domaine des Romains, à ce moment-là les Byzantins, et plus tard les Wisigoths, avant d’être vaincue par les Maures en 713.

A partir du IIIe siècle et à l’époque wisigothique, elle fut le siège d’un siège épiscopal, l’ancien diocèse d’Ossonoba (306-688). La présence byzantine a souffert dans les tours de séparation de la ville qui ont été travaillées pendant la période byzantine. Avec l’approche de la norme mauresque au VIIIe siècle, Ossonoba a maintenu son statut de ville principale dans le coin sud-ouest de la péninsule ibérique. Au IXe siècle, elle devint la capitale d’une brève principauté et était soutenue par un anneau de diviseurs protecteurs. À l’heure actuelle, au Xe siècle, le nom de Santa Maria a commencé à être utilisé plutôt que celui d’Ossonoba. Au XIe siècle, la ville était connue sous le nom de Santa Maria Ibn Harun. Au cours de la deuxième croisade, peu de temps après la prise de Lisbonne par les puissances anglo-normandes en 1147, une unité de ce rassemblement a mis fin à Faro en route vers la Terre Sainte.

De nouveau en 1217 lors de la cinquième croisade, une armada frisonne de croisés à leur approche d’Acre, saccagée et consuma la ville. Au cours des 500 ans de norme mauresque, certains occupants juifs de Faro ont composé des doubles de l’Ancien Testament. L’un des noms authentiques de Faros en arabe est ʼUḫšūnubaḧ.

Suite à la conquête par D. Afonso III, en 1249, les Portugais appelèrent la ville Santa Maria de Faaron ou Santa Maria de Faaram. Dans les années qui suivirent, la ville devint prospère, grâce à son port sécurisé et à l’exploitation du sel. Par conséquent, au début de l’ère portugaise de la découverte, la ville était bien placée pour devenir un centre commercial de premier plan. Au 14ème siècle, la communauté juive a commencé à prendre de l’importance. En 1487, Samuel Gacon a commencé à imprimer le Pentateuco en hébreu, le premier livre imprimé au Portugal.

La communauté juive de Faro était depuis longtemps une force dominante dans la région, avec de nombreux artisans et marchands contribuant fortement à l’économie et au développement de la ville, mais ce niveau de prospérité a été interrompu en décembre 1496 par un édit de Manuel Ier du Portugal, expulsant ceux qui ne s’est pas converti au christianisme. En conséquence, officiellement, les Juifs ne sont plus restés au Portugal.

A la place du village juif de Vila Adentro, le couvent de Nossa Senhora da Assunção a été fondé et patronné par la reine Leonor, épouse du roi. Manuel I a promu le développement et l’expansion de la ville; 1499 a eu la construction d’un hôpital, l’église d’Espírito Santo (ou église de la Misericórdia), un poste de douane et un abattoir, le tout près du rivage.

En 1540, Jean III de Portugal avait élevé Faro au rang de ville, puis en 1577, l’évêché de l’Algarve fut transféré de Silves, qui conserve une co-cathédrale, à l’actuel diocèse de Faro. En 1596, la ville fut limogé par des corsaires anglais dirigés par Robert Devereux, 2e comte d’Essex. Les incendies qui en ont résulté ont endommagé les murs, les églises et d’autres bâtiments. Dans le même temps, les troupes anglaises s’emparent de la bibliothèque de l’évêque de Faro, puis de Fernando Martins de Mascarenhas, qui finit par faire partie de la collection de la Bodleian Library de l’Université d’Oxford. Parmi les livres pillés figurait le premier livre imprimé au Portugal : une Torah en hébreu local (judéo-espagnol), imprimée par Samuel Gacon dans son atelier de Faro.

Au cours des XVIIe et XVIIIe siècles, la ville s’est agrandie, avec une série de murs pendant la période des guerres de la Restauration (1640-1668), englobant le front semi-circulaire jusqu’à la Ria Formosa.

La ville occidentale de Lagos était devenue la capitale de la province historique de l’Algarve en 1577, mais tout a changé avec le tremblement de terre de 1755 à Lisbonne. Il a touché de nombreuses colonies à travers l’Algarve, y compris Faro, qui a subi des dommages aux églises, aux couvents (en particulier le couvent de São Francisco et le couvent de Santa Clara) et le palais épiscopal, en plus des murs, des tours et des remparts du château, des casernes, postes de garde, entrepôts, postes de douane et prison.

Une grande partie de la plus grande dévastation dans les régions côtières et des basses terres a été causée par un tsunami, qui a démantelé des forteresses et rasé des maisons. Presque toutes les villes et villages côtiers de l’Algarve ont été lourdement endommagés par le tsunami, à l’exception de Faro, protégée par les rives sablonneuses de la lagune de Ria Formosa. La capitale Lagos étant dévastée, Faro devint le siège administratif de la région l’année suivante, en 1756.

[footer01]Faro, Algarve, Portugal - A beautiful city rich in culture and history.more

Sen sisustukseen kuuluu upea kaakeloitu kappeli, vaikka jos tarinaa kertovat laatat ovat erityisen houkuttelevia, niin São Franciscon kirkko ja sen lasitetut friisit Pyhän Franciscuksen elämästä ovat erittäin ansioiden arvoisia. Samoin kuin Evora, Farossa on lisäksi melko makaaberinen vetovoima kappelissa, joka on vuorattu yli 1000 munkin luilla ja kalloilla. Tämä ei kuitenkaan ole ainoa mielenkiintoinen piirre Nossa Senhora do Carmon kirkossa, jota joskus kutsutaan kultaiseksi kirkoksi laajan kivi- ja kullatun sisustuksen ja esineiden valikoiman vuoksi.

Lisäksi kiehtova on 1500-luvun luostarissa sijaitsevan arkeologisen museon osio, joka on omistettu alueen arabihallitukselle. Kaupungin historian lisäksi Faro tarjoaa ostajalle hyvin vilkkaat päivittäiset markkinat, jotka myyvät tuoreita paikallisia tuotteita ja useat Algarven käsitöitä ja vaatteita myyvät liikkeet. Paras paikka tälle voisi kuitenkin epäilemättä olla kuukausittaiset markkinat, joilta löytyy laaja valikoima pellava- ja nahkatavaroita sekä keramiikkaa. Naapuruston teatterissa on tarjolla laajaa ohjelmaa leikki-, tanssi- ja musiikkiesityksiä, ja meren rannalla sijaitsevassa vanhemmassa voimalaitoksessa voi törmätä Elävän tiedekeskuksen kiehtoviin ja interaktiivisiin näyttelyihin, jotka tarjoavat viihdettä koko perheelle.

Lisäksi tämä alue voi olla myös pieni golfarin ilo, sillä Faron ja Albufeiran välisellä rannalla on lähes 20 golfkenttää.

Faron juutalaisyhteisö oli pitkään ollut hallitseva voima alueella, ja monet käsityöläiset ja kauppiaat osallistuivat voimakkaasti talouteen ja kaupungin kehitykseen, mutta tämän vaurauden tason katkaisi joulukuussa 1496 portugalilaisen Manuel I:n käsky, joka karkotti nämä jotka eivät kääntyneet kristinuskoon. Juutalaisen Vila Adentron kylän paikalle Nossa Senhora da Assunçãon luostarin perusti ja holhoaa kuninkaan vaimo, kuningatar Leonor. Lähes kaikki Algarven rannikkokaupungit ja kylät vaurioituivat pahoin tsunamista lukuun ottamatta Faroa, jota suojeli Ria Formosan laguunin hiekkaranta.

Faro koko ajan

Faro on kunta, eteläisin kaupunki ja samannimisen piirin pääkaupunki Algarven alueella Etelä-Portugalissa. Kunnalla oli 118 000 asukasta vuonna 2011 (varsinaisessa kaupungissa oli 64 000 asukasta, mikä tekee siitä Algarven suurimman kaupungin ja yhden Etelä-Portugalin suurimmista), ja sen pinta-ala on noin 202,57 km 2 (78,21 neliömailia). .

Ria Formosan laguuni houkutteli ihmisiä paleoliittikaudesta esihistorian loppuun asti. Ensimmäiset asutukset ovat peräisin 400-luvulta eKr., foinikialaisten läntisen Välimeren kolonisoinnin aikana. Tuolloin alue tunnettiin nimellä Ossonoba, ja se oli Etelä-Portugalin tärkein kaupunkikeskus sekä maataloustuotteiden, kalan ja mineraalien kauppasatama.

Toisen ja kahdeksannen vuosisadan välillä kaupunki oli roomalaisten, sitten bysanttilaisten ja myöhemmin visigoottien vallan alla, ennen kuin maurit valloittivat sen vuonna 713. Kolmannelta vuosisadalta lähtien ja visigoottikaudella se oli paikka piispanistuin, Ossonoban muinainen hiippakunta (306-688). Bysantin läsnäolo on säilynyt kaupunginmuurien torneissa, jotka rakennettiin Bysantin aikana. Maurien vallan tullessa 800-luvulla Ossonoba säilytti asemansa tärkeimpänä kaupunkina Iberian niemimaan lounaiskulmassa.

800-luvulla siitä tuli lyhytaikaisen ruhtinaskunnan pääkaupunki, ja sitä linnoitettu puolustusmuureilla. Tähän aikaan, 10-luvulla, nimeä Santa Maria alettiin käyttää Ossonoban sijaan. 1000-luvulla kaupunki tunnettiin nimellä Santa Maria Ibn Harun. Toisen ristiretken aikana pian sen jälkeen, kun anglo-normannilaiset joukot valloittivat Lissabonin vuonna 1147, tämän ryhmän osasto potkaisi Faron matkalla Pyhään maahan. Jälleen vuonna 1217 viidennen ristiretken aikana friisiläinen ristiretkeläisten laivasto matkalla Acrean, potkutti ja poltti kaupungin.

500 vuoden maurien hallinnon aikana jotkut Faron juutalaiset tekivät kirjallisia kopioita Vanhasta testamentista. Yksi Faroksen historiallisista arabiankielisistä nimistä on ʼUḫšūnubaḧ. Portugalin kuninkaan Afonso III:n joukot voittivat maurit ja karkoittivat ne vuonna 1249. Silvesin kaupungin merkityksen vähentyessä (josta tehtiin alueellinen piispakunta Silvesin hiippakuntana pian Reconquistan aikana ja sen jälkeen), Faro otti Algarven alueen hallinnon roolin.

Portugalin kuningaskunta Muokkaa Entinen piirin siviilihallituksen palatsiNäkymä Faroon sen katedraalista Estóin palatsi, jossa on sekoitus renessanssi- ja barokkityyliä Portugalin itsenäistyttyä vuonna 1143 Afonso Henriques ja hänen seuraajansa aloittivat laajentumisen maurien miehittämälle eteläiselle Iberian alueelle.

Faro, Algarve, Portugali

Rauhanomaisen appelsiinipuiden peittämän neliön vieressä ja tosiasiallisesti toimivan piispanpalatsin, basilika The Se vieressä, on totta puhuen vanhan moskeijan paikalle ja ennen roomalaisten kokoontumista. Sen sisällä on täydellinen kaakeloitu pyhäkkö, mutta jos tarinaa kertovat laatat ovat erityisen houkuttelevia, Sao Franciscon kirkko ja sen päällystetyt friisit Pyhän Franciscuksen olemassaolosta ovat erittäin kiitettävää. Myös Evoralle Faro ylpeilee yli 1000 papin luilla ja kalloilla kiinnitetyn kirkon jokseenkin kauhistuttavalla kiehtovalla tavalla. Siitä huolimatta, tämä ei ole Nossa Senhora do Carmon kirkon yksinäinen kiehtova laatu, jota täällä täällä kutsutaan loistavaksi kirkoksi laajan kivivalikoiman ja päällekkäisten dé, corin ja curiosien vuoksi.

Lisäksi kiehtova on osa, joka on sitoutunut alueen arabien hallintaan, arkeologisesta galleriasta, joka sijaitsee kuudennentoista vuosisadan yhteisössä. Kaupungin historiallisen taustan jälkeen Faro tarjoaa asiakkaille hyvää jälkeä päivä päivältä huutavilla markkinoilla, joilla myydään uusia lähituotteita, ja muutamalla Algarven käsityötaitoa ja pukua myyvillä liikkeillä. Tästä huolimatta paras alue tälle voisi epäilemättä olla kuukausi kuukauden markkinat, joilla voi jäljittää laajan valikoiman materiaaleja ja vasikannahkatuotteita ja keramiikkaa. Paikallisella tapahtumapaikalla on laaja ohjelma leikki-, tanssi- ja melodianäyttelyitä, ja kokeneemmalla voima-asemalla veden äärellä pääsee yli Living Science -keskuksen vangitsevista ja älykkäistä vitriineista, jotka ilahduttavat koko perhettä.

Samoin tämä alue voi olla myös pienen golfinpelaajan ilo, sillä rannikolla on noin 20 väylää Faron ja Albufeiran välillä. Faron juutalainen kansanryhmä oli ollut jonkin aikaa hallitseva valta alueella lukuisten käsityöläisten ja rahdinantajien myötävaikutuksella intensiivisesti talouteen ja kaupungin parantamiseen, mutta tämän kukoistuksen astetta esti joulukuussa 1496 portugalilaisen Manuel I:n julistus. , poistaa henkilöt, jotka eivät siirtyneet kristinuskoon. Juutalaiskaupungin Vila Adentron paikalle Nossa Senhora da Assunçãon uskonnollisen yhteisön perusti ja halveksii kuningatar Leonor, hallitsijan puoliso.

Käytännössä kaikki Algarven merenrantakaupungit kärsivät voimakkaasti hyökyaallosta, lukuun ottamatta Faroa, jonka varmistivat Ria Formosan vuorovesilammen hiekkarannat. Faro on alue, eteläisin kaupunki ja samannimisen alueen kotipaikka Algarven alueella Etelä-Portugalissa. Alueella oli 118 000 asukasta vuonna 2011 (kaupungissa oli 64 000 asukasta, mikä tekee siitä Algarven suurimman kaupungin ja yhden Etelä-Portugalin suurimmista), ja alueen pinta-ala on noin 202,57 km 2 (78,21 neliömailia). . Ria Formosan vuorovesilampi veti sisään ihmisiä paleoliittikaudesta muinaisten aikojen loppuun asti.

Foinikialaiset Portugalissa

Ensisijaiset siirtokunnat ovat peräisin neljänneltä vuosisadalta eKr., foinikialaisten läntisen Välimeren kolonisoinnin aikana. Tuolloin alue tunnettiin nimellä Ossonoba, ja se oli Etelä-Portugalin pääkaupunkialue ja maataloustuotteiden, kalojen ja mineraalien liikesatama. Toisen ja kahdeksannen sadan vuoden välillä kaupunki oli roomalaisten, tuolloin bysanttilaisten ja myöhemmin visigoottien alueella, ennen kuin maurit voittivat sen vuonna 713.

Kolmannelta vuosisadalta lähtien ja visigoottisen ajan aikana se oli piispanistuimen, Ossonoban muinaisen hiippakunnan (306-688) paikka. Bysantin läsnäolo on kärsinyt Bysantin aikana työstetyissä kaupunginjakajatorneissa. Kun maurien standardi lähestyi 800-luvulla, Ossonoba säilytti asemansa pääkaupunkina Iberian niemimaan lounaiskulmassa. Yhdeksännellä vuosisadalla se muuttui lyhyen ruhtinaskunnan pääkaupungiksi, ja sitä ylläpidettiin suojaavien jakajien renkaalla. Juuri nyt, 1000-luvulla, alettiin käyttää nimeä Santa Maria Ossonoban sijaan. 1100-luvulla kaupunki tunnettiin nimellä Santa Maria Ibn Harun. Toisen ristiretken aikana ei kauan sen jälkeen, kun anglo-normanivallat valloittivat Lissabonin vuonna 1147, tämän kokoontumisen yksikkö päätti Faron matkalla Pyhään maahan.

Jälleen vuonna 1217 viidennen ristiretken aikana friisiläinen ristiretkeläisten armada lähestyessään Acrea potkutti kaupungin. 500 vuoden maurien standardien aikana jotkut Faron juutalaiset asukkaat tekivät kaksoiskappaleita Vanhasta testamentista. Yksi Farosin autenttisista arabiankielisistä nimistä on ʼUḫšūnubaḧ.

D. Afonso III:n vuonna 1249 valloituksen jälkeen portugalilaiset kutsuivat kaupunkia nimellä Santa Maria de Faaron tai Santa Maria de Faaram. Seuraavina vuosina kaupunki vaurasti turvallisen satamansa ja suolan hyödyntämisen ansiosta. Näin ollen Portugalin löytöajan alkuun mennessä kaupunki oli hyvässä asemassa tullakseen johtavaksi kaupalliseksi keskukseksi. 1300-luvulla juutalaisen yhteisön merkitys alkoi kasvaa. Vuonna 1487 Samuel Gacon aloitti Pentateucon painamisen hepreaksi, ensimmäisen kirjan, joka painettiin Portugalissa.

Faron juutalaisyhteisö oli pitkään ollut hallitseva voima alueella, ja monet käsityöläiset ja kauppiaat osallistuivat voimakkaasti talouteen ja kaupungin kehitykseen, mutta tämän vaurauden tason katkaisi joulukuussa 1496 portugalilaisen Manuel I:n käsky, joka karkotti nämä jotka eivät kääntyneet kristinuskoon. Tämän seurauksena virallisesti juutalaiset eivät enää jääneet Portugaliin.

Juutalaisen Vila Adentron kylän paikalle Nossa Senhora da Assunçãon luostarin perusti ja holhoaa kuninkaan vaimo, kuningatar Leonor. Manuel I edisti kaupungin kehitystä ja laajentumista; Vuonna 1499 rakennettiin sairaala, Espírito Santon kirkko (tai Misericórdian kirkko), tullihuone ja teurastamo, kaikki lähellä rantaviivaa.

Vuoteen 1540 mennessä portugalilainen Johannes III oli nostanut Faron kaupungin asemaan, sitten vuonna 1577 Algarven piispakunta siirrettiin Silvesistä, joka säilyttää yhteiskatedraalin, nykyiseen Faron hiippakuntaan. Vuonna 1596 kaupunki oli potkut englantilaisilta yksityishenkilöiltä, ​​joita johti Robert Devereux, Essexin toinen jaarl. Syntyneet tulipalot vaurioittivat muureja, kirkkoja ja muita rakennuksia. Samaan aikaan englantilaiset joukot takavarikoivat Faron piispan, silloisen Fernando Martins de Mascarenhasin kirjaston, josta tuli lopulta osa Oxfordin yliopiston Bodleian-kirjaston kokoelmaa. Ryöstettyjen kirjojen joukossa oli ensimmäinen painettu kirja Portugalissa: Toora paikallisella hepreaksi (judeo-español), jonka Samuel Gacon painaa työpajassaan Farossa.

Koko 1600- ja 1700-luvuilla kaupunkia laajennettiin, ja siihen rakennettiin useita muureja palautussotien aikana (1640-1668), jotka käsittivät puoliympyrän muotoisen rintaman Ria Formosaan.

Läntisestä Lagosin kaupungista oli tullut historiallisen Algarven maakunnan pääkaupunki vuonna 1577, mutta tämä kaikki muuttui vuoden 1755 Lissabonin maanjäristyksen myötä. Se vaikutti moniin Algarven siirtokuntiin, mukaan lukien Faroon, joka kärsi vaurioita kirkoille, luostareille (erityisesti São Franciscon luostarille ja Santa Claran luostarille) ja piispanpalatsille sekä muureille, linnan torneille ja laiturille, kasarmille, vartiorakennukset, varastot, tullit ja vankilat.

Suurin osa suuremmista tuhoista rannikko- ja alankoalueilla johtui tsunamista, joka hajotti linnoituksia ja tuhosi koteja. Lähes kaikki Algarven rannikkokaupungit ja kylät vaurioituivat pahoin tsunamista lukuun ottamatta Faroa, jota suojeli Ria Formosan laguunin hiekkaranta. Pääkaupungin Lagosin tuhoutuessa Farosta tuli alueen hallintopaikka seuraavana vuonna 1756.

[footer01]Faro, Algarve, Portugal - A beautiful city rich in culture and history.more

Dess interiör består av ett vackert kaklat kapell, men om kakel som berättar en historia är särskilt attraktiva, då är Sao Francisco-kyrkan och dess glaserade friser av St Franciskus liv extremt meritvärda. I likhet med Evora har Faro dessutom den ganska makabra attraktionen av ett kapell kantat av ben och dödskallar från över 1000 munkar. Ändå är detta inte den enda intressanta egenskapen hos kyrkan Nossa Senhora do Carmo, ibland kallad den gyllene kyrkan på grund av det omfattande utbudet av sten och förgyllda dekorationer och artefakter.

Dessutom spännande är avsnittet tillägnat det arabiska styret i regionen från det arkeologiska museet inrymt i ett kloster från 1500-talet. Utöver stadens historia, ger Faro gott för shopparen med en livlig daglig marknad som säljer färska lokala råvaror och flera butiker som säljer Algarves hantverk och kläder. Ändå kan den bästa platsen för detta utan tvekan vara den månatliga marknaden där man kan hitta en bred urval av linne och lädervaror och keramik. Grannsteatern är värd för ett brett program med lek-, dans- och musikföreställningar och i den äldre kraftstationen vid vattnet kan man stöta på Centre for Living Science med sina spännande och interaktiva visningar som ger hela familjen underhållning.

Dessutom kan denna region också vara en liten golfares fröjd med nästan 20 golfbanor på stranden mellan Faro och Albufeira.

Det judiska samhället i Faro hade länge varit en dominerande kraft i regionen, med många hantverkare och köpmän som i hög grad bidragit till ekonomin och stadsutvecklingen, men denna välståndsnivå avbröts i december 1496 av ett påbud av Manuel I av Portugal, som utvisade de som inte konverterade till kristendomen. I stället för den judiska byn Vila Adentro grundades klostret Nossa Senhora da Assunção och beskyddades av drottning Leonor, kungens hustru. Nästan alla kuststäder och byar i Algarve skadades kraftigt av tsunamin, förutom Faro, skyddad av Ria Formosa-lagunens sandstrandar.

Faro i tiden

Faro är en kommun, den sydligaste staden och säte för distriktet med samma namn, i Algarve-regionen i södra Portugal. Med en befolkning på 118 000 invånare 2011 (med 64 000 invånare i själva staden, vilket gör den till den största staden i Algarve och en av de största i södra Portugal), täcker kommunen en yta på cirka 202,57 km 2 (78,21 sq mi) .

Lagunen Ria Formosa lockade människor från den paleolitiska åldern fram till slutet av förhistorien. De första bosättningarna härstammar från det fjärde århundradet f.Kr., under perioden av fenicisk kolonisering av västra Medelhavet. På den tiden var området känt som Ossonoba och var den viktigaste stadskärnan i södra Portugal och kommersiell hamn för jordbruksprodukter, fisk och mineraler.

Mellan andra och åttonde århundradena var staden under romarnas, sedan bysantinernas och senare västgoternas domän innan den erövrades av morerna 713. Från och med 300-talet och under den västgotiska perioden var den platsen för ett biskopssäte, det antika stiftet Ossonoba (306-688). Den bysantinska närvaron har bestått i stadsmurarnas torn som byggdes under den bysantinska perioden. Med tillkomsten av moriskt styre på 700-talet behöll Ossonoba sin status som den viktigaste staden i det sydvästra hörnet av den iberiska halvön.

På 800-talet blev det huvudstad i ett kortlivat furstedöme och befästes med en ring av försvarsmurar. Vid den här tiden, på 900-talet, började namnet Santa Maria användas istället för Ossonoba. På 1000-talet var staden känd som Santa Maria Ibn Harun. Under det andra korståget strax efter att de anglo-normanska styrkorna tagit Lissabon 1147 plundrade en avdelning av denna grupp Faro på väg till det heliga landet. Återigen 1217 under det femte korståget plundrade och brände en frisisk flotta av korsfarare på väg till Acre staden.

Under de 500 åren av moriskt styre gjorde några judiska invånare i Faro skrivna kopior av Gamla testamentet. Ett av Faros historiska namn på arabiska är ʼUḫšūnubaḧ. Morerna besegrades och fördrevs 1249 av den portugisiske kungen Afonso III:s styrkor. Med nedgången av betydelsen av staden Silves (som gjordes till det regionala biskopsämbetet som Silves stift kort under och ordentligt efter Reconquista), tog Faro över rollen som administrationen av Algarve-området.

Portugisiska kungariket Redigera Tidigare distrikt civila regeringar palats Utsikt över Faro från katedralen Estói-palatset med sin blandning av renässans- och barockstilar Efter portugisisk självständighet 1143 började Afonso Henriques och hans efterträdare en expansion till det södra iberiska territoriet ockuperat av morerna.

Faro, Algarve, Portugal

Basilikan, The Se, gränsar till en fridfull torg med apelsinträd och konfronterar det faktiskt fungerande Biskopspalatset, är sanningen att säga baserat på platsen för en gammal moské och före en romersk sammankomst. Dess insida innehåller en perfekt helstad med kakel, men om kakel som berättar om en historia är särskilt lockande, är Sao Francisco-kyrkan och dess belagda friser av Sankt Franciskus existens mycket lovvärda. Även till Evora skryter Faro dessutom den något hemska fascinationen en kyrka fixerad med ben och dödskallar från mer än 1000 präster. Oavsett vilket är detta inte den ensamma fascinerande egenskapen hos kyrkan Nossa Senhora do Carmo, här och där kallad den lysande kyrkan på grund av det breda sortimentet av sten och överlagda dé, cor och kuriosa.

Dessutom fängslande är den del som är engagerad i det arabiska styret av distriktet från det arkeologiska galleriet inrymt i ett 1500-talssamhälle. Förbi stadens historiska bakgrund ger Faro väl till kunden med en daglig marknad som säljer nya grannprodukter och några butiker som säljer Algarve hantverk och klädsel. Ändå kan det bästa området för detta utan tvekan vara månaden att månadsmarknad där man kan spåra ett brett urval av material och kalvskinnsprodukter och keramik. Den lokala lokalen har ett omfattande program med lek-, dans- och melodiutställningar och i den mer rutinerade kraftstationen vid vattnet kan man gå över Centrum för levande vetenskap med sina fängslande och intelligenta montrar som gläder hela familjen.

Likaså kan detta distrikt också vara en liten golfspelares nöje med precis runt 20 fairways på stranden bland Faro och Albufeira. Den judiska folkgruppen i Faro hade under en tid varit en dominerande makt i området, med många hantverkare och speditörer som bidragit intensivt till ekonomin och stadens förbättring, men denna grad av blomstring hindrades i december 1496 av en deklaration av Manuel I av Portugal , ta bort de individer som inte övergick till kristendomen. På platsen för den judiska staden Vila Adentro grundades det religiösa samfundet Nossa Senhora da Assunção och nedvärderades av drottning Leonor, härskarens make.

Praktiskt taget var och en av kuststäderna och städerna i Algarve skadades kraftigt av flodvågen, förutom Faro, säkerställd av sandstranden av tidvattendammen Ria Formosa. Faro är en region, den sydligaste staden och säte för regionen med liknande namn, i Algarve-området i södra Portugal. Med en befolkning på 118 000 invånare 2011 (med 64 000 invånare i lämplig stad, vilket gör den till den största staden i Algarve och en av de största i södra Portugal), täcker regionen en zon på cirka 202,57 km 2 (78,21 sq mi) . Ria Formosa tidvattendammen drog in människor från den paleolitiska åldern till slutet av antiken.

Fenicierna i Portugal

De primära bosättningarna härstammar från det fjärde århundradet f.Kr., under tiden för den feniciska koloniseringen av västra Medelhavet. Vid den tidpunkten var regionen känd som Ossonoba, och var huvudstadsfokus i södra Portugal och affärshamn för jordbruksprodukter, fisk och mineraler. Mellan de andra och åttonde hundra åren låg staden under romarnas område, vid den tidpunkten bysantinerna och senare västgoterna, innan den besegrades av morerna 713.

Från det tredje århundradet och framåt och under den visigotiska tidsramen var det platsen för ett biskopsstol, det antika stiftet Ossonoba (306-688). Den bysantinska närvaron har lidit i stadsavdelartornen som arbetades under den bysantinska perioden. Med närmande av morisk standard på 700-talet höll Ossonoba sin status som huvudstaden i det sydvästra hörnet av den iberiska halvön. På 800-talet förvandlades den till huvudstaden i ett kort furstedöme och upprätthölls med en ring av skyddande avdelare. Just nu, på 900-talet, började namnet Santa Maria användas snarare än Ossonoba. På elfte århundradet var staden känd som Santa Maria Ibn Harun. Under det andra korståget, inte långt efter att de anglo-normanska makterna intog Lissabon 1147, avslutade en enhet av denna sammankomst Faro på väg till det heliga landet.

Återigen 1217 under det femte korståget plundrade en frisisk armada av korsfarare när de närmade sig Acre och förtärde staden. Under de 500 åren av morisk standard gjorde några judiska invånare i Faro komponerade dubbletter av Gamla testamentet. Ett av Faros autentiska namn på arabiska är ʼUḫšūnubaḧ.

Efter erövringen av D. Afonso III, 1249, hänvisade portugiserna till staden som Santa Maria de Faaron eller Santa Maria de Faaram. Under de följande åren blev staden välmående på grund av dess säkra hamn och exploatering av salt. Följaktligen, i början av den portugisiska upptäcktsåldern, var staden väl positionerad för att bli ett ledande kommersiellt centrum. På 1300-talet började det judiska samfundet växa i betydelse. År 1487 började Samuel Gacon trycka Pentateuco på hebreiska, den första boken som trycktes i Portugal.

Det judiska samhället i Faro hade länge varit en dominerande kraft i regionen, med många hantverkare och köpmän som i hög grad bidragit till ekonomin och stadsutvecklingen, men denna välståndsnivå avbröts i december 1496 av ett påbud av Manuel I av Portugal, som utvisade de som inte konverterade till kristendomen. Som ett resultat, officiellt, var judar inte längre kvar i Portugal.

I stället för den judiska byn Vila Adentro grundades klostret Nossa Senhora da Assunção och beskyddades av drottning Leonor, kungens hustru. Manuel I främjade utvecklingen och expansionen av staden; 1499 byggdes ett sjukhus, Espírito Santo-kyrkan (eller Misericórdia-kyrkan), ett tullhus och ett slakteri, allt nära strandlinjen.

År 1540 hade Johannes III av Portugal upphöjt Faro till status som stad, sedan 1577 överfördes biskopsstolen i Algarve från Silves, som har en samkatedral, till det nuvarande stiftet Faro. År 1596 var staden plundrad av engelska kapare under ledning av Robert Devereux, 2:e earl av Essex. De resulterande bränderna skadade väggar, kyrkor och andra byggnader. Samtidigt beslagtog engelska trupper biskopen av Faros, dåvarande Fernando Martins de Mascarenhas, bibliotek, som så småningom blev en del av samlingen av Oxfords universitets Bodleian Library. Bland de plundrade böckerna fanns den första tryckta boken i Portugal: en Torah på lokal hebreiska (Judeo-Español), tryckt av Samuel Gacon vid hans verkstad i Faro.

Under hela 1600- och 1700-talen utvidgades staden, med en serie murar under perioden av restaureringskrigen (1640-1668), som omfattade den halvcirkelformade fronten till Ria Formosa.

Den västra staden Lagos hade blivit huvudstad i den historiska provinsen Algarve 1577, men allt detta förändrades med jordbävningen i Lissabon 1755. Det påverkade många bosättningar över Algarve, inklusive Faro, som drabbades av skada på kyrkor, kloster (särskilt klostret São Francisco och klostret Santa Clara) och biskopspalatset, förutom murarna, slottstorn och bålverk, baracker, vakthus, lager, tullhus och fängelse.

Mycket av den större förödelsen över kust- och låglandsregionerna orsakades av en tsunami som demonterade fästningar och raserade hem. Nästan alla kuststäder och byar i Algarve skadades kraftigt av tsunamin, förutom Faro, skyddad av Ria Formosa-lagunens sandstrandar. Med huvudstaden Lagos ödelagd blev Faro det administrativa sätet för regionen följande år, 1756.

[footer01]Faro, Algarve, Portugal - A beautiful city rich in culture and history.more

Su interior comprende una hermosa capilla de azulejos, aunque si los azulejos que cuentan una historia son particularmente atractivos, entonces la Iglesia de San Francisco y sus frisos vidriados de la vida de San Francisco son extremadamente dignos de mérito. Al igual que en Évora, Faro también cuenta con la atracción bastante macabra de una capilla revestida con los huesos y cráneos de más de 1000 monjes. Sin embargo, esta no es la única característica interesante de la Iglesia de Nossa Senhora do Carmo, a veces llamada la iglesia dorada debido a la extensa variedad de piedra y decoración y artefactos dorados.

Además, es intrigante la sección dedicada al dominio árabe de la región del museo arqueológico ubicado en un convento del siglo XVI. Más allá de la historia de la ciudad, Faro ofrece un buen lugar para el comprador con un bullicioso mercado diario que vende productos locales frescos y varias tiendas que venden artesanía y ropa del Algarve. Sin embargo, la mejor ubicación para esto podría ser sin duda el mercado mensual donde se puede encontrar una amplia selección de lencería y marroquinería y alfarería. El teatro del vecindario alberga un amplio programa de representaciones teatrales, de danza y musicales, y en la antigua central eléctrica a orillas del agua se puede encontrar el Centro de Ciencias Vivas con sus exhibiciones intrigantes e interactivas que brindan diversión para toda la familia.

Además, esta región también puede ser una delicia para los golfistas con casi 20 campos de golf en la costa entre Faro y Albufeira.

La comunidad judía de Faro había sido durante mucho tiempo una fuerza dominante en la región, con muchos artesanos y comerciantes contribuyendo en gran medida a la economía y el desarrollo de la ciudad, pero este nivel de prosperidad fue interrumpido en diciembre de 1496 por un edicto de Manuel I de Portugal, expulsando a aquellos que no se convirtió al cristianismo. En el lugar del pueblo judío de Vila Adentro, el convento de Nossa Senhora da Assunção fue fundado y patrocinado por la reina Leonor, esposa del rey. Casi todas las ciudades y pueblos costeros del Algarve resultaron gravemente dañados por el tsunami, excepto Faro, protegido por las orillas arenosas de la laguna de Ria Formosa.

Faro en el tiempo

Faro es un municipio, la ciudad más al sur y sede del distrito del mismo nombre, en la región del Algarve en el sur de Portugal. Con una población de 118.000 habitantes en 2011 (con 64.000 habitantes en la ciudad propiamente dicha, lo que la convierte en la ciudad más grande del Algarve y una de las más grandes del sur de Portugal), el municipio cubre un área de aproximadamente 202,57 km 2 (78,21 millas cuadradas). .

La laguna de Ría Formosa atrajo a los humanos desde el Paleolítico hasta el final de la prehistoria. Los primeros asentamientos datan del siglo IV a. C., durante el período de colonización fenicia del Mediterráneo occidental. En ese momento, la zona se conocía como Ossonoba, y era el centro urbano más importante del sur de Portugal y puerto comercial de productos agrícolas, pescado y minerales.

Entre los siglos II y VIII, la ciudad estuvo bajo el dominio de los romanos, luego de los bizantinos y más tarde de los visigodos, antes de ser conquistada por los moros en el 713. A partir del siglo III y durante el período visigodo, fue sede de una sede episcopal, la antigua diócesis de Ossonoba (306-688). La presencia bizantina ha perdurado en las torres de las murallas de la ciudad que se construyeron durante la época bizantina. Con la llegada del dominio morisco en el siglo VIII, Ossonoba mantuvo su condición de ciudad más importante del extremo suroeste de la Península Ibérica.

En el siglo IX, se convirtió en la capital de un principado de corta duración y fue fortificada con un anillo de murallas defensivas. En esta época, en el siglo X, se empezó a utilizar el nombre de Santa María en lugar de Ossonoba. En el siglo XI, la ciudad era conocida como Santa Maria Ibn Harun. Durante la Segunda Cruzada, poco después de que las fuerzas anglo-normandas tomaran Lisboa en 1147, un destacamento de este grupo saqueó Faro en su camino a Tierra Santa. Nuevamente en 1217, durante la Quinta Cruzada, una flota frisona de cruzados que se dirigía a Acre saqueó y quemó la ciudad.

Durante los 500 años de dominio árabe, algunos residentes judíos de Faro hicieron copias escritas del Antiguo Testamento. Uno de los nombres históricos de Faros en árabe es ʼUḫšūnubaḧ. Los moros fueron derrotados y expulsados ​​en 1249 por las fuerzas del rey portugués Afonso III. Con el declive de la importancia de la ciudad de Silves (que se convirtió en obispado regional como Diócesis de Silves poco durante y propiamente después de la Reconquista), Faro asumió el papel de administración del área del Algarve.

Reino de Portugal Editar

Faro, Algarve, Portugal

Junto a una tranquila plaza arreglada con naranjos y frente al Palacio del Obispo en funcionamiento, la basílica, La Se, es la verdad, basada en el sitio de una antigua mezquita y antes de una reunión romana. Su interior incluye un perfecto santuario de azulejos, sin embargo, en el caso de que los azulejos que relatan una historia sean especialmente atractivos, la Iglesia de San Francisco y sus frisos revestidos de la existencia de San Francisco son muy dignos de elogio. También para Évora, Faro se jacta además de la fascinación algo espantosa de una iglesia fijada con los huesos y cráneos de más de 1000 sacerdotes. Independientemente, esta no es la solitaria y fascinante cualidad de la Iglesia de Nossa Senhora do Carmo, llamada aquí y allá la iglesia brillante debido a la amplia variedad de piedras y decorados, cor y curiosidades superpuestos.

Además, cautivante es la parte comprometida con el dominio árabe del distrito de la galería arqueológica ubicada en una comunidad del siglo XVI. Más allá del telón de fondo histórico de la ciudad, Faro da bien al cliente con un clamoroso mercado diario que vende productos nuevos del vecindario y algunas tiendas que venden artesanía y vestimenta del Algarve. Sin embargo, la mejor zona para esto podría ser sin duda el mes de mercado mensual donde se puede rastrear una amplia variedad de materiales y productos de piel de becerro y cerámica. El lugar local tiene un amplio programa de juegos, danza y exhibiciones melódicas y en la estación de fuerza más experimentada en la orilla del agua se puede visitar el Centro de Ciencias Vivas con sus cautivadoras e inteligentes vitrinas que deleitan a toda la familia.

Asimismo, este distrito también puede ser un placer para un pequeño jugador de golf con alrededor de 20 calles en la orilla entre Faro y Albufeira. El pueblo judío de Faro había sido durante algún tiempo un poder predominante en la localidad, con numerosos artesanos y transportistas contribuyendo intensamente a la mejora de la economía y la ciudad, sin embargo, este grado de florecimiento se vio obstaculizado en diciembre de 1496 por una declaración de Manuel I de Portugal. , eliminando a las personas que no se pasaron al cristianismo. En el lugar del pueblo judío de Vila Adentro, la comunidad religiosa de Nossa Senhora da Assunção fue establecida y menospreciada por la reina Leonor, esposa del gobernante.

Prácticamente todos los pueblos y ciudades costeras del Algarve fueron fuertemente dañados por el maremoto, además de Faro, asegurado por las orillas arenosas del estanque de mareas de Ria Formosa. Faro es una región, la ciudad más al sur y sede de la región del mismo nombre, en el área del Algarve en el sur de Portugal. Con una población de 118.000 ocupantes en 2011 (con 64.000 ocupantes en la ciudad apropiada, lo que la convierte en la ciudad más grande del Algarve y una de las más grandes del sur de Portugal), la región cubre una zona de aproximadamente 202,57 km 2 (78,21 millas cuadradas). . El estanque de mareas de Ria Formosa atrajo gente desde el Paleolítico hasta el final de la antigüedad.

Los fenicios en Portugal

Los asentamientos primarios datan del siglo IV a. C., durante la época de la colonización fenicia del Mediterráneo occidental. En ese momento, la región se conocía como Ossonoba, y era el principal foco metropolitano del sur de Portugal y puerto comercial para artículos agrarios, pescado y minerales. Entre los siglos segundo y octavo, la ciudad estuvo bajo el dominio de los romanos, en ese momento los bizantinos, y más tarde los visigodos, antes de ser vencida por los moros en 713.

A partir del siglo III y durante la época visigoda, fue sede de una sede episcopal, la Antigua Diócesis de Ossonoba (306-688). La presencia bizantina ha sufrido en las torres divisorias de la ciudad que se trabajaron durante la época bizantina. Con el acercamiento del estandarte morisco en el siglo VIII, Ossonoba mantuvo su condición de ciudad principal en la esquina suroeste de la Península Ibérica. En el siglo IX, se convirtió en la capital de un breve principado y se sostuvo con un anillo de separadores protectores. Ahora mismo, en el siglo X, se empezó a utilizar el nombre de Santa María en lugar de Ossonoba. En el siglo XI, la ciudad se conocía como Santa Maria Ibn Harun. Durante la Segunda Cruzada, poco después de que las potencias anglo-normandas tomaran Lisboa en 1147, una unidad de esta reunión acabó con Faro en su camino a Tierra Santa.

Nuevamente en 1217, durante la Quinta Cruzada, una armada frisona de cruzados en su aproximación a Acre saqueó y consumió la ciudad. Durante los 500 años del estandarte morisco, algunos judíos ocupantes de Faro hicieron duplicados compuestos del Antiguo Testamento. Uno de los nombres auténticos de Faros en árabe es ʼUḫšūnubaḧ.

Tras la conquista de D. Afonso III, en 1249, los portugueses se refirieron a la ciudad como Santa Maria de Faaron o Santa Maria de Faaram. En los años siguientes, la ciudad se volvió próspera, debido a su puerto seguro y la explotación de sal. En consecuencia, al comienzo de la era portuguesa de los descubrimientos, la ciudad estaba bien posicionada para convertirse en un centro comercial líder. En el siglo XIV, la comunidad judía comenzó a ganar importancia. En 1487, Samuel Gacon comenzó a imprimir el Pentateuco en hebreo, el primer libro impreso en Portugal.

La comunidad judía de Faro había sido durante mucho tiempo una fuerza dominante en la región, con muchos artesanos y comerciantes contribuyendo en gran medida a la economía y el desarrollo de la ciudad, pero este nivel de prosperidad fue interrumpido en diciembre de 1496 por un edicto de Manuel I de Portugal, expulsando a aquellos que no se convirtió al cristianismo. Como resultado, oficialmente, los judíos ya no permanecieron en Portugal.

En el lugar del pueblo judío de Vila Adentro, el convento de Nossa Senhora da Assunção fue fundado y patrocinado por la reina Leonor, esposa del rey. Manuel I impulsé el desarrollo y expansión de la ciudad; En 1499 se construyó un hospital, la Iglesia de Espírito Santo (o Iglesia de la Misericordia), una aduana y un matadero, todo cerca de la costa.

En 1540, Juan III de Portugal había elevado Faro a la categoría de ciudad, luego en 1577, el obispado del Algarve fue transferido de Silves, que conserva una co-catedral, a la actual Diócesis de Faro. En 1596, la ciudad fue saqueado por corsarios ingleses dirigidos por Robert Devereux, segundo conde de Essex. Los incendios resultantes dañaron las paredes, iglesias y otros edificios. Al mismo tiempo, las tropas inglesas se apoderaron de la biblioteca del obispo de Faro, entonces Fernando Martins de Mascarenhas, que finalmente pasó a formar parte de la colección de la Biblioteca Bodleiana de la Universidad de Oxfords. Entre los libros saqueados se encontraba el primer libro impreso en Portugal: una Torá en hebreo local (judeo-español), impresa por Samuel Gacon en su taller de Faro.

A lo largo de los siglos XVII y XVIII, la ciudad se fue ampliando, con una serie de murallas durante el período de las Guerras de Restauración (1640-1668), abarcando el frente semicircular de la Ría Formosa.

La ciudad occidental de Lagos se había convertido en la capital de la histórica provincia de Algarve en 1577, pero todo esto cambió con el terremoto de Lisboa de 1755. Afectó a muchos asentamientos en todo el Algarve, incluido Faro, que sufrió daños en iglesias, conventos (específicamente el Convento de São Francisco y Convento de Santa Clara) y el palacio episcopal, además de las murallas, torres de castillos y baluartes, cuarteles, casetas de vigilancia, depósitos, aduanas y prisión.

Gran parte de la mayor devastación en las regiones costeras y de tierras bajas fue causada por un tsunami, que desmanteló fortalezas y arrasó viviendas. Casi todas las ciudades y pueblos costeros del Algarve resultaron gravemente dañados por el tsunami, excepto Faro, protegido por las orillas arenosas de la laguna de Ria Formosa. Con la capital Lagos devastada, Faro se convirtió en la sede administrativa de la región al año siguiente, 1756.

[footer01]Faro, Algarve, Portugal - A beautiful city rich in culture and history.more

Jo interjerą sudaro nuostabi plytelėmis išklota koplyčia, nors jei istoriją pasakojančios plytelės yra ypač patrauklios, San Francisco bažnyčia ir jos glazūruoti Šv. Pranciškaus gyvenimo frizai yra labai verti. Panašiai kaip Evora, Faro taip pat gali pasigirti gana makabriška koplyčia, išklota daugiau nei 1000 vienuolių kaulais ir kaukolėmis. Nepaisant to, tai nėra vienintelė įdomi Nossa Senhora do Carmo bažnyčios savybė, kartais vadinama auksine bažnyčia dėl daugybės akmeninių ir paauksuotų dekorų bei artefaktų.

Be to, intriguojantis yra šešioliktojo amžiaus vienuolyne įsikūrusio archeologijos muziejaus skyrius, skirtas arabų valdžiai regione. Faro, be miesto istorijos, puikiai tinka pirkėjui, nes kasdien vyksta šurmuliuojantis turgus, kuriame prekiaujama šviežiais vietiniais produktais, ir kelios parduotuvės, prekiaujančios Algarvės rankų darbo gaminiais ir drabužiais. Vis dėlto geriausia vieta tam neabejotinai galėtų būti mėnesinis turgus, kuriame galima rasti platų lino ir odos gaminių bei keramikos pasirinkimas. Kaimynystėje esančiame teatre vyksta plati žaidimų, šokių ir muzikinių pasirodymų programa, o senesnėje elektrinėje pakrantėje galima pamatyti Gyvojo mokslo centrą su intriguojančiomis ir interaktyviomis pramogomis visai šeimai.

Be to, šis regionas taip pat gali būti nedidelis golfo žaidėjo malonumas, nes pakrantėje tarp Faro ir Albufeiros yra beveik 20 golfo aikštynų.

Faro žydų bendruomenė ilgą laiką buvo dominuojanti jėga regione, o daugelis amatininkų ir pirklių daug prisidėjo prie ekonomikos ir miesto plėtros, tačiau šis klestėjimo lygis buvo nutrauktas 1496 m. gruodžio mėn. Portugalijos Manuelio I įsaku, kuriuo šie žmonės buvo išsiųsti iš šalies. kurie neatsivertė į krikščionybę. Žydų kaimo Vila Adentro vietoje Nossa Senhora da Assunção vienuolyną įkūrė ir globojo karalienė Leonor, karaliaus žmona. Beveik visi Algarvės pakrantės miestai ir kaimai buvo smarkiai apgadinti cunamio, išskyrus Faro, saugomą smėlėtų Ria Formosa lagūnos krantų.

Faro laiku

Faro yra savivaldybė, piečiausias miestas ir to paties pavadinimo rajono, esančio Algarvės regione, pietų Portugalijoje. 2011 m. gyveno 118 000 gyventojų (tiesiame mieste gyveno 64 000 gyventojų, todėl tai yra didžiausias miestas Algarvėje ir vienas didžiausių Pietų Portugalijoje), savivaldybės plotas yra apie 202,57 km 2 (78,21 kv.m.). .

Ria Formosa lagūna traukė žmones nuo paleolito amžiaus iki priešistorės pabaigos. Pirmosios gyvenvietės datuojamos ketvirtajame amžiuje prieš Kristų, finikiečių kolonizacijos vakarinėje Viduržemio jūros dalyje laikotarpiu. Tuo metu vietovė buvo žinoma kaip Ossonoba ir buvo svarbiausias pietų Portugalijos miesto centras bei komercinis žemės ūkio produktų, žuvies ir mineralų uostas.

Nuo antrojo iki aštuntojo amžiaus miestas priklausė romėnams, vėliau bizantams, o vėliau visigotams, o 713 m. jį užkariavo maurai. Nuo III amžiaus ir vestgotų laikotarpiu čia buvo vyskupų sostas, senovės Ossonobos vyskupija (306–688). Bizantijos buvimas išliko miesto sienų bokštuose, kurie buvo pastatyti Bizantijos laikotarpiu. Aštuntajame amžiuje įsigalėjus maurų valdžiai, Ossonoba išlaikė savo, kaip svarbiausio miesto pietvakariniame Pirėnų pusiasalio kampe, statusą.

IX amžiuje ji tapo trumpalaikės kunigaikštystės sostine ir buvo sutvirtinta gynybinių sienų žiedu. Šiuo metu, 10 amžiuje, vietoj Ossonoba buvo pradėtas vartoti Santa Maria vardas. Iki XI amžiaus miestas buvo žinomas kaip Santa Maria Ibn Harun. Antrojo kryžiaus žygio metu netrukus po to, kai anglo-normanų pajėgos 1147 m. užėmė Lisaboną, šios grupės būrys pakeliui į Šventąją Žemę apiplėšė Faro. Vėl 1217 m. per Penktąjį kryžiaus žygį fryzų kryžiuočių laivynas, pakeliui į Akrą, apiplėšė ir sudegino miestą.

Per 500 maurų valdymo metų kai kurie Faro gyventojai žydai padarė rašytines Senojo Testamento kopijas. Vienas iš Faros istorinių pavadinimų arabų kalba yra ʼUḫšūnubaḧ. Maurus nugalėjo ir 1249 m. išvijo Portugalijos karaliaus Afonso III pajėgos. Sumažėjus Silveso miesto svarbai (kuris netrukus per Rekonquista ir po jo buvo paverstas regionine vyskupija Silveso vyskupija), Faro perėmė Algarvės srities administravimo vaidmenį.

Portugalijos Karalystė Redaguoti Buvę rajono civilinių vyriausybių rūmaiVaizdas į Faro katedrą Estói rūmai su renesanso ir baroko stilių mišiniu. Po Portugalijos nepriklausomybės 1143 m. Afonso Henriques ir jo įpėdiniai pradėjo ekspansiją į pietinę Iberijos teritoriją, kurią užėmė maurai.

Faro, Algarvė, Portugalija

Greta ramaus kvadrato, apsodinto apelsinmedžiais ir priešais faktiškai veikiančius Vyskupo rūmus, baziliką The Se yra tiesa, remiantis senos mečetės vieta ir prieš romėnų susirinkimą. Jos viduje yra tobula plytelėmis išklota šventovė, tačiau, jei yra tikimybė, kad plytelės, kuriose pasakojama istorija, yra ypač viliojanti, San Francisko bažnyčia ir jos padengti Šv. Pranciškaus egzistavimo frizai yra labai pagirtini. Be to, Evora Faro giriasi šiek tiek baisu žavesiu bažnyčia, pritvirtinta daugiau nei 1000 kunigų kaulais ir kaukolėmis. Nepaisant to, tai nėra vieniša žavinga Nossa Senhora do Carmo bažnyčios kokybė, kuri čia ir ten vadinama nuostabia bažnyčia dėl plataus akmenų ir perdengtų dé, cor ir curios asortimento.

Be to, žavinga dalis, skirta arabų valdžiai rajone, iš archeologijos galerijos, įsikūrusios šešioliktojo amžiaus bendruomenėje. Istoriniame miesto fone esantis Faras yra naudingas klientams, nes kasdien vyksta triukšmingas turgus, kuriame prekiaujama nauja kaimynystės produkcija, ir kelios parduotuvės, kuriose parduodami Algarvės meistriškumo gaminiai ir drabužiai. Vis dėlto geriausia vieta tam, be jokios abejonės, būtų mėnuo, mėnesio rinka, kurioje galima atsekti platų medžiagų ir veršienos gaminių bei keramikos pasirinkimą. Vietinėje vietoje yra plati žaidimų, šokių ir melodijų parodų programa, o labiau patyrusioje jėgos stotyje, esančioje ant kranto, galima pereiti prie Gyvojo mokslo centro su žaviomis ir protingomis vitrinomis, kurios džiugina visą šeimą.

Be to, šis rajonas taip pat gali būti golfo žaidėjo malonumas su maždaug 20 farvaterių pakrantėje tarp Faro ir Albufeiros. Faro žydų grupė kurį laiką buvo vyraujanti valdžia šioje vietovėje, daug amatininkų ir siuntėjų intensyviai prisidėjo prie ekonomikos ir miesto gerinimo, tačiau tokiam klestėjimo laipsniui 1496 m. gruodį sutrukdė Portugalijos Manuelio I pareiškimas. , pašalinant asmenis, kurie nepriėjo prie krikščionybės. Žydų miestelio Vila Adentro vietoje Nossa Senhora da Assunção religinę bendruomenę įkūrė ir paniekino valdovo sutuoktinė karalienė Leonor.

Beveik visi pajūrio miestai ir Algarvės miesteliai buvo smarkiai nukentėję nuo potvynio bangos, išskyrus Farą, kurią užtikrino smėlėti Ria Formosa potvynio tvenkinio krantai. Faro yra regionas, piečiausias miestas ir panašaus pavadinimo regiono buveinė, esanti Algarvės srityje pietų Portugalijoje. 2011 m. jame gyveno 118 000 gyventojų (tik 64 000 gyventojų, todėl tai yra didžiausias miestas Algarvėje ir vienas didžiausių Pietų Portugalijoje), regionas apima apie 202,57 km 2 (78,21 kv.m.) zoną. . Ria Formosa potvynių ir atoslūgių tvenkinys traukė žmones nuo paleolito amžiaus iki senovės pabaigos.

Finikiečiai Portugalijoje

Pirminės gyvenvietės datuojamos IV amžiuje prieš Kristų, kai finikiečiai kolonizavo vakarinę Viduržemio jūrą. Tuo metu regionas buvo žinomas kaip Ossonoba ir buvo pagrindinis Pietų Portugalijos didmiesčių centras ir verslo uostas, skirtas agrariniams daiktams, žuvims ir mineralams. Nuo antrojo iki aštuntojo šimtmečių miestas buvo romėnų, tuo metu bizantiečių, o vėliau vestgotų, teritorijoje, kol 713 m. jį nugalėjo maurai.

Nuo trečiojo amžiaus ir visigotų laikais čia buvo vyskupų sostas, senovės Ossonobos vyskupija (306–688). Bizantijos buvimas nukentėjo miesto pertvarų bokštuose, kurie buvo naudojami Bizantijos laikotarpiu. Aštuntajame amžiuje artėjant maurų standartams, Ossonoba išlaikė savo pagrindinio miesto, esančio pietvakariniame Pirėnų pusiasalio kampe, statusą. Devintajame amžiuje ji virto trumpos kunigaikštystės sostine ir buvo palaikoma apsauginių pertvarų žiedu. Šiuo metu, dešimtajame amžiuje, buvo pradėtas vartoti Santa Maria, o ne Ossonoba vardas. Iki vienuoliktojo amžiaus miestas buvo žinomas kaip Santa Maria Ibn Harun. Per Antrąjį kryžiaus žygį neilgai trukus po to, kai anglo-normanų galios užėmė Lisaboną 1147 m., šio susibūrimo dalinys nutraukė Faro pakeliui į Šventąją Žemę.

Vėl 1217 m. per Penktąjį kryžiaus žygį fryzų kryžiuočių armada, artėjanti prie Akės, apiplėšė miestą. Per 500 maurų standarto metų kai kurie Faro gyventojai žydai kūrė Senojo Testamento kopijas. Vienas iš autentiškų Faroso vardų arabų kalba yra ʼUḫšūnubaḧ.

Po D. Afonso III užkariavimo, 1249 m., portugalai pavadino miestą Santa Maria de Faaron arba Santa Maria de Faaram. Vėlesniais metais miestas klestėjo dėl saugaus uosto ir druskos naudojimo. Taigi, prasidėjus Portugalijos atradimų amžiui, miestas turėjo geras sąlygas tapti pirmaujančiu prekybos centru. XIV amžiuje žydų bendruomenė pradėjo didėti. 1487 m. Samuelis Gaconas pradėjo spausdinti Pentateuco hebrajų kalba – pirmąją knygą, išspausdintą Portugalijoje.

Faro žydų bendruomenė ilgą laiką buvo dominuojanti jėga regione, o daugelis amatininkų ir pirklių daug prisidėjo prie ekonomikos ir miesto plėtros, tačiau šis klestėjimo lygis buvo nutrauktas 1496 m. gruodžio mėn. Portugalijos Manuelio I įsaku, kuriuo šie žmonės buvo išsiųsti iš šalies. kurie neatsivertė į krikščionybę. Dėl to oficialiai žydų Portugalijoje nebeliko.

Žydų kaimo Vila Adentro vietoje Nossa Senhora da Assunção vienuolyną įkūrė ir globojo karalienė Leonor, karaliaus žmona. Manuelis I skatino miesto plėtrą ir plėtrą; 1499 m. netoli kranto buvo pastatyta ligoninė, Espírito Santo bažnyčia (arba Misericórdia bažnyčia), muitinė ir skerdykla.

Iki 1540 m. Jonas III iš Portugalijos pakėlė Farą į miesto statusą, tada 1577 m. Algarvės vyskupija buvo perkelta iš Silveso, kuriame yra bendra katedra, į dabartinę Faro vyskupiją. 1596 m. atleido anglų privačių asmenų, vadovaujamų Roberto Devereux, 2-ojo Esekso grafo. Kilę gaisrai apgadino sienas, bažnyčias ir kitus pastatus. Tuo pačiu metu anglų kariuomenė užėmė Faro vyskupo, tuometinio Fernando Martinso de Mascarenhaso, biblioteką, kuri galiausiai tapo Oksfordo universiteto Bodleian bibliotekos kolekcijos dalimi. Tarp pagrobtų knygų buvo pirmoji spausdinta knyga Portugalijoje: Tora vietine hebrajų kalba (judeo-Español), kurią savo dirbtuvėje Faro išspausdino Samuelis Gaconas.

XVII ir XVIII amžiais miestas buvo plečiamas, atkuriamųjų karų metu (1640–1668 m.) buvo pastatyta daugybė sienų, apimančių pusapvalį frontą iki Ria Formosa.

Vakarinis Lagoso miestas 1577 m. tapo istorinės Algarvės provincijos sostine, tačiau visa tai pasikeitė po 1755 m. Lisabonos žemės drebėjimo. Tai palietė daugelį gyvenviečių visoje Algarvėje, įskaitant Farą, nukentėjusį bažnyčioms, vienuolynams (ypač San Fransisko vienuolynui ir Santa Klaros vienuolynui) ir vyskupų rūmams, be sienų, pilies bokštų ir užtvarų, kareivinių, sargybiniai, sandėliai, muitinės ir kalėjimas.

Didžiąją dalį pakrančių ir žemumų regionų nuniokojimo sukėlė cunamis, kuris išardė tvirtoves ir sugriovė namus. Beveik visi Algarvės pakrantės miestai ir kaimai buvo smarkiai apgadinti cunamio, išskyrus Faro, saugomą smėlėtų Ria Formosa lagūnos krantų. Nuniokus sostinę Lagosą, Faras tapo regiono administracine buveine kitais 1756 m.

[footer01]Faro, Algarve, Portugal - A beautiful city rich in culture and history.more

Его интерьер представляет собой великолепную отделанную плиткой часовню, хотя, если изразцы, рассказывающие историю, особенно привлекательны, то церковь Сан-Франциско и ее глазурованные фризы, изображающие жизнь Святого Франциска, заслуживают особого внимания. Как и Эвора, Фаро также может похвастаться довольно мрачной достопримечательностью – часовней, выложенной костями и черепами более 1000 монахов. Тем не менее, это не единственная интересная особенность церкви Носа-Сеньора-ду-Карму, которую иногда называют золотой церковью из-за большого разнообразия каменного и позолоченного декора и артефактов.

Кроме того, интригует раздел, посвященный арабскому правлению в этом регионе, из археологического музея, расположенного в монастыре шестнадцатого века. Помимо истории города, Фаро предлагает покупателям много возможностей: ежедневный оживленный рынок, где продаются свежие местные продукты, и несколько магазинов, продающих изделия ручной работы и одежду из Алгарве. Тем не менее, лучшим местом для этого, несомненно, может быть ежемесячный рынок, где можно найти широкий выбор подбор льняной и кожгалантереи, а также гончарных изделий. В соседнем театре проводится обширная программа игр, танцев и музыкальных представлений, а на старой электростанции на берегу можно встретить Центр живой науки с его интригующими интерактивными дисплеями, развлекающими всю семью.

Кроме того, этот регион также может стать настоящим удовольствием для любителей гольфа с почти 20 полями для гольфа на берегу между Фаро и Албуфейрой.

Еврейская община Фару долгое время была доминирующей силой в регионе, многие ремесленники и торговцы внесли значительный вклад в экономику и развитие города, но этот уровень процветания был прерван в декабре 1496 года указом Португалии Мануэля I, изгнавшем тех. кто не обратился в христианство. На месте еврейской деревни Вила Адентро был основан монастырь Носа-Сеньора-да-Ассунсао, которому покровительствовала королева Леонор, жена короля. Почти все прибрежные города и деревни Алгарве сильно пострадали от цунами, за исключением Фаро, защищенного песчаными берегами лагуны Риа Формоза.

Фаро во времени

Фару – муниципалитет, самый южный город и центр одноименного района в регионе Алгарве на юге Португалии. С населением 118 000 жителей в 2011 году (с 64 000 жителей в самом городе, что делает его самым большим городом в Алгарве и одним из крупнейших в Южной Португалии), муниципалитет занимает площадь около 202,57 км 2 (78,21 квадратных миль). .

Лагуна Риа Формоза привлекала людей с эпохи палеолита до конца предыстории. Первые поселения датируются четвертым веком до нашей эры, в период финикийской колонизации западного Средиземноморья. В то время этот район был известен как Оссоноба и был самым важным городским центром южной Португалии и торговым портом для сельскохозяйственных продуктов, рыбы и полезных ископаемых.

Между вторым и восьмым веками город находился во владении римлян, затем византийцев, а затем вестготов, прежде чем был завоеван маврами в 713 году. Начиная с третьего века и в течение вестготского периода, он был местом проживания Епископальная кафедра, Древняя епархия Оссоноба (306-688). Византийское присутствие сохранилось в башнях городских стен, которые были построены в византийский период. С приходом мавританского правления в восьмом веке Оссоноба сохранила свой статус важнейшего города в юго-западной части Пиренейского полуострова.

В 9 веке он стал столицей недолговечного княжества и был укреплен кольцом оборонительных стен. В это время, в 10 веке, вместо Оссоноба стали использовать имя Санта-Мария. К 11 веку город назывался Санта-Мария ибн Харун. Во время Второго крестового похода вскоре после взятия англо-нормандскими войсками Лиссабона в 1147 году отряд этой группы разграбил Фаро на пути к Святой Земле. Опять же, в 1217 году во время Пятого крестового похода фризский флот крестоносцев, направлявшийся в Акко, разграбил и сгорел город.

В течение 500 лет правления мавров некоторые еврейские жители Фару делали письменные копии Ветхого Завета. Одно из исторических названий Фароса на арабском языке – Ušūnuba. Мавры были разбиты и изгнаны в 1249 году силами португальского короля Афонсу III. С падением значения города Силвеш (который стал региональным епископством как епархия Силвеш вскоре во время и после Реконкисты), Фаро взял на себя роль администрации области Алгарве.

Португальское королевство Править Бывший окружной дворец гражданского правительства Вид на Фару из собора Эстойский дворец с его смесью стилей ренессанса и барокко После обретения Португалией независимости в 1143 году Афонсу Энрикес и его преемники начали экспансию на южную иберийскую территорию, занятую маврами.

Фаро, Алгарве, Португалия

Базилика Се, примыкающая к тихой площади, обсаженной апельсиновыми деревьями, напротив фактически действующего Епископского дворца, основана на месте старой мечети и перед римским собранием. Его внутренняя часть включает в себя совершенное изразцовое святилище, однако на случай, если изразцы, рассказывающие историю, будут особенно заманчивыми, церковь Сан-Франциско и ее покрытые фризы, посвященные существованию Святого Франциска, заслуживают высокой оценки. Кроме того, для Эворы Фару хвастается несколько ужасающим очарованием церкви, в которой сохранились кости и черепа более 1000 священников. Тем не менее, это не единственное очаровательное качество церкви Носа-Сеньора-ду-Карму, которую иногда называют блестящей церковью из-за широкого ассортимента камня и накладок dé, cor и curios.

Кроме того, захватывает часть, посвященная арабскому правлению района, из археологической галереи, расположенной в общине шестнадцатого века. Помимо исторического фона города, Фаро приносит пользу покупателям с шумным изо дня в день рынком, продающим новые продукты из района, и несколькими магазинами, торгующими изделиями ручной работы и одеждой Алгарве. Тем не менее, лучшим районом для этого, без сомнения, может быть месяц для Месячный рынок, где можно найти широкий выбор материалов, изделий из телячьей кожи и керамики. Местное заведение предлагает обширную программу игровых, танцевальных и мелодических выставок, а в более опытной силовой станции на берегу можно пройти через Центр живой науки с его увлекательными и интеллектуальными витринами, доставляющими удовольствие всей семье.

Точно так же этот район может доставить удовольствие маленьким игрокам в гольф: около 20 фервеев на берегу между Фаро и Албуфейра. Группа евреев Фаро в течение некоторого времени была доминирующей силой в этом регионе, с многочисленными ремесленниками и грузоотправителями, которые вносили большой вклад в экономику и благоустройство города, однако эта степень процветания была остановлена ​​в декабре 1496 г. декларацией Португалии Мануэля I. , устранение лиц, не перешедших в христианство. На месте еврейского городка Вила-Адентро религиозная община Носа-Сеньора-да-Ассунсао была основана и осуждена королевой Леонор, супругой правителя.

Практически все приморские города и поселки Алгарве сильно пострадали от приливной волны, за исключением Фару, которую накрыли песчаные берега приливного пруда Риа Формоза. Фаро – это регион, самый южный город и центр региона с аналогичным названием в районе Алгарве на юге Португалии. С населением 118 000 жителей в 2011 году (с 64 000 жителей в соответствующем городе, что делает его величайшим городом в Алгарве и одним из крупнейших в Южной Португалии), регион занимает зону около 202,57 км 2 (78,21 квадратных миль). . Приливный пруд Риа Формоза притягивал людей с эпохи палеолита до конца древних времен.

Финикийцы в Португалии

Основные поселения датируются четвертым веком до нашей эры, во время финикийской колонизации западного Средиземноморья. В то время этот регион был известен как Оссоноба, и был основным центром южной Португалии и деловым портом для аграрных товаров, рыбы и полезных ископаемых. Между второй и восьмой сотнями лет город находился под властью римлян, в то время византийцев, а затем вестготов, до того как был завоеван маврами в 713 году.

Начиная с третьего века и в период вестготов, здесь находилась епископальная кафедра, древняя епархия Оссоноба (306-688). Византийское присутствие пострадало в городских разделительных башнях, которые работали в византийский период. С приближением мавританских стандартов в восьмом веке, Оссоноба сохранил свой статус главного города в юго-западной части Пиренейского полуострова. В девятом веке он превратился в столицу недолгого княжества и поддерживался кольцом защитных перегородок. Прямо сейчас, в X веке, имя Санта-Мария стало использоваться, а не Оссоноба. К XI веку город был известен как Санта-Мария ибн Харун. Во время Второго крестового похода, вскоре после того, как англо-нормандские державы взяли Лиссабон в 1147 году, часть этого собрания остановила Фаро на пути к Святой Земле.

Снова в 1217 году во время Пятого крестового похода фризская армада крестоносцев, подходя к Акко, разграбила разрушенный город. В течение 500 лет мавританского стандарта некоторые евреи, жившие в Фаро, сделали составные копии Ветхого Завета. Одно из аутентичных имен Фароса на арабском языке – Ušūnuba.

После завоевания Д. Афонсу III в 1249 году португальцы называли город Санта-Мария-де-Фаарон или Санта-Мария-де-Фаарам. В последующие годы город стал процветающим благодаря безопасному порту и эксплуатации соли. Следовательно, к началу португальской эпохи открытий город имел хорошие возможности для того, чтобы стать ведущим торговым центром. В 14 веке значение еврейской общины стало расти. В 1487 году Самуэль Гакон начал печатать Pentateuco на иврите, первую книгу, напечатанную в Португалии.

Еврейская община Фару долгое время была доминирующей силой в регионе, многие ремесленники и торговцы внесли значительный вклад в экономику и развитие города, но этот уровень процветания был прерван в декабре 1496 года указом Португалии Мануэля I, изгнавшем тех. кто не обратился в христианство. В результате официально евреи больше не оставались в Португалии.

На месте еврейской деревни Вила Адентро был основан монастырь Носа-Сеньора-да-Ассунсао, которому покровительствовала королева Леонор, жена короля. Мануэль I способствовал развитию и расширению города; В 1499 году были построены больница, церковь Эспириту-Санто (или церковь Мизерикордия), таможня и бойня, все рядом с береговой линией.

К 1540 году Иоанн III Португальский повысил Фару до статуса города, затем в 1577 году епископство Алгарве было передано из Силвеша, в котором сохранился собор, в нынешнюю епархию Фару. уволен английскими каперами во главе с Робертом Деверо, 2-м графом Эссексом. Возникшие пожары повредили стены, церкви и другие здания. В то же время английские войска захватили библиотеку епископа Фаро, а затем Фернандо Мартинса де Маскареньяса, которая в конечном итоге стала частью коллекции Бодлейской библиотеки Оксфордского университета. Среди украденных книг была первая печатная книга в Португалии: Тора на местном иврите (Judeo-Español), напечатанная Самуэлем Гаконом в его мастерской в ​​Фару.

На протяжении 17 и 18 веков город расширялся за счет ряда стен в период Войн за Реставрацию (1640–1668 гг.), Охватывающих полукруглый фасад Риа Формоза.

Западный город Лагос стал столицей исторической провинции Алгарве в 1577 году, но все изменилось после Лиссабонского землетрясения 1755 года. Он затронул многие поселения в Алгарве, в том числе Фаро, которые пострадали от церквей, монастырей (в частности, монастыря Сан-Франциско и монастыря Санта-Клара) и епископского дворца, а также стен, замковых башен и бастионов, казарм, гауптвахты, склады, таможни и тюрьмы.

В значительной степени более серьезные разрушения в прибрежных и низинных регионах были вызваны цунами, в результате которого были разрушены крепости и снесены дома. Почти все прибрежные города и деревни Алгарве сильно пострадали от цунами, за исключением Фаро, защищенного песчаными берегами лагуны Риа Формоза. После разорения столицы Лагоса Фаро стал административным центром региона в следующем 1756 году.

[footer01]